45 pamoka

Pamokomos stiliaus priemonės ir pavyzdžiai

reikia daryti

Mokydamas vartok stiliaus priemones, pasakojimus ar tikrus gyvenimo įvykius, padedančius pasiekti norimą tikslą.

Kodėl tai svarbu

Tinkamai taikomos šios mokymo priemonės pagyvina kalbą, paveikia klausytojus ir medžiagą padaro įsimintiną. Netinkamai vartojamos jos gali nukreipti dėmesį nuo svarbios informacijos.

STILIAUS priemonės ir pavyzdžiai padeda vaisingai mokyti. Jie dažnai labai efektyvūs — patraukia ir prikausto dėmesį, skatina mąstyti, žadina emocijas, tad gali pasiekti sąžinę ir širdį. Šiomis priemonėmis kartais galima įveikti išankstinį nusistatymą. Jos taip pat padeda geriau įsiminti. Ar vartoji jas mokydamas?

Stiliaus priemonės gana glaustos, tačiau padeda aiškiai įsivaizduoti. Jei tinkamai parinktos, jų prasmė būna akivaizdi. Bet jos būtų vertingesnės, jeigu mokytojas pridurtų trumpą paaiškinimą. Biblijoje gausu pavyzdžių, iš kurių galima mokytis.

Pradėk nuo palyginimų ir metaforų. Palyginimai yra paprasčiausia kalbinės raiškos priemonė ir mokantis iliustruoti geriausia pradėti nuo jų. Jie dažniausiai pradedami žodžiais „kaip“, „lyg“, „tarsi“. Gretinant du gana skirtingus dalykus, palyginimai išryškina tai, kas tarp jų yra bendra. Biblijoje netrūksta vaizdingų pasakymų, kuriuose minimi kūriniai — augalai, gyvūnai, dangaus kūnai — ir žmogaus veikla. Pavyzdžiui, Psalmyno 1:3 sakoma, kad žmogus, nuolat skaitantis Dievo Žodį, yra „lyg medis, pasodintas prie tekančio vandens“, — jis duoda vaisių ir nevysta. Nedorėlis, „lyg liūtas“, slapčiomis tyko grobio (Ps 10:9). Jehova pažadėjo Abraomui, kad jo palikuonys bus gausūs „kaip dangaus žvaigždės ir pajūrio smiltys“ (Pr 22:17). Apie savo artimus santykius, kuriuos užmezgė su Izraelio tauta, Jehova pasakė: „Kaip juosmens aprišalas priglūsta žmogui prie strėnų“, taip Jis buvo priglaudęs Izraelį ir Judą prie savęs (Jer 13:11).

Metafora irgi pabrėžia dviejų labai skirtingų dalykų panašumą, tačiau daug stipriau. Metafora — tai dviejų daiktų ar reiškinių sutapatinimas vieno iš jų požymius perkeliant kitam. Jėzus pasakė savo mokiniams: „Jūs — pasaulio šviesa“ (Mt 5:14). Pabrėždamas, kokią žalą gali padaryti neapgalvoti žodžiai, mokinys Jokūbas rašė: „Liežuvis yra ugnis“ (Jok 3:6). Dovydas giedojo Jehovai: „Esi man ir Uola, ir tvirtovė“ (Ps 31:4 [31:3, Brb]). Taikliai parinktai metaforai paprastai net nereikia paaiškinimo. Jos svarumą sustiprina glaustumas. Metafora geriau nei paprastas teiginys gali padėti klausytojams įsiminti tam tikrą principą.

Hiperbolė yra meninis padidinimas. Ji vartotina apdairiai, antraip gali būti neteisingai suprasta. Nepamirštamą hiperbolę Jėzus pavartojo klausdamas: „Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?!“ (Mt 7:3) Prieš imdamasis šios ar kitų stiliaus priemonių, pirmiau išmok gerai taikyti palyginimą ir metaforą.

Vartok pavyzdžius. Kartais mokydamas vietoj stiliaus priemonių galbūt pasirinksi pavyzdžius — išgalvotus pasakojimus ar tikrus įvykius. Jų linkstama vartoti be saiko, taip pat pernelyg painių, taigi būk atsargus. Tokiais pavyzdžiais reikia remtis tik pabrėžiant labai svarbius punktus, ir jie turi būti pateikti taip, kad įstrigtų pamokomoji mintis, o ne pasakojimas.

Nors pavyzdžiais nebūtina imti tikrus įvykius, jie visada turėtų atspindėti tikroviškas pažiūras ar situacijas. Todėl mokydamas, kaip žiūrėti į atgailaujančius nusidėjėlius, Jėzus pailiustravo savo mintį pasakojimu apie žmogų, kuris džiūgavo radęs paklydusią avį (Lk 15:1-7). Atsakydamas vyrui, nevisiškai suvokusiam, ką reiškia Įstatymo paliepimas mylėti artimą, Jėzus papasakojo istoriją apie samarietį, padėjusį sužalotam žmogui, kada kunigas ir levitas praėjo pro šalį (Lk 10:30-37). Jeigu moki atidžiai analizuoti žmonių pažiūras ir poelgius, galėsi veiksmingai taikyti šią priemonę.

Pranašas Natanas, norėdamas padėti karaliui Dovydui suvokti savo nusižengimą, papasakojo išgalvotą istoriją. Ji buvo veiksminga, nes padėjo išvengti situacijos, kuri būtų paskatinusi Dovydą teisintis. Pranašas kalbėjo apie turtuolį, turėjusį daug avių, ir skurdžių, teturėjusį vieną avelę, užaugintą su didele meile. Anksčiau Dovydas pats ganė avis, tad galėjo suprasti, kaip jautėsi avelės savininkas. Dovydas, aišku, pasipiktino turtuoliu, atėmusiu iš skurdžiaus jo numylėtą gyvulėlį. Tada Natanas tiesiai pasakė Dovydui: „Tu esi tas žmogus!“ Dovydo širdis buvo sujaudinta ir jis nuoširdžiai atgailavo (2 Sam 12:1-14). Lavindamasis gali išmokti tokius jautrius klausimus spręsti švelniai.

Daug vertingų pamokomų pavyzdžių galima paimti iš Rašte užrašytų įvykių. Taip darė Jėzus. Štai trumpa jo pastaba: „Prisiminkite Loto žmoną!“ (Lk 17:32) Nusakydamas savo dalyvavimo ženklą Jėzus paminėjo „Nojaus dienas“ (Mt 24:37-39). Laiško hebrajams 11 skyriuje apaštalas Paulius vardais nurodė 16 vyrų ir moterų, parodžiusių sektiną tikėjimo pavyzdį. Gerai pažindamas Bibliją sugebėsi pateikti įtikinamų pavyzdžių apie Rašte minimus įvykius ir žmones (Rom 15:4; 1 Kor 10:11).

Kartais siekiant sustiprinti kokią nors mintį verta papasakoti tikrą šių dienų įvykį. Tačiau svarbu, kad tas įvykis būtų patikimai patvirtintas, netrikdytų nė vieno klausytojo ir neiškeltų kokio ginčytino klausimo, nesusijusio su tavo tema. Be to, jį reikia taikyti tikslingai. Nepasakok bereikšmių smulkmenų, nukreipiančių dėmesį nuo kalbos temos.

Klausytojams suprantami. Kad ir kokią stiliaus priemonę ar pavyzdį vartotum, tai turi padėti tau pasiekti tam tikrą tikslą. Bet ar pasieksi, jei nesusiesi to pavyzdžio su tema?

Pavadinęs mokinius „pasaulio šviesa“, Jėzus trumpai pakomentavo, kokia yra žibintuvo paskirtis ir kokia mokiniams dėl to tenka atsakomybė (Mt 5:15, 16). Pasakęs vaizdingą pavyzdį apie paklydusią avį jis paaiškino, jog ir danguje džiaugiamasi dėl atgailaujančio nusidėjėlio (Lk 15:7). Baigęs pasakojimą apie gailestingąjį samarietį, Jėzus uždavė pašnekovui taiklų klausimą ir davė konkretų patarimą (Lk 10:36, 37). O štai alegoriją apie įvairių rūšių dirvą ir kitą apie rauges jis išaiškino tik tiems, kurie nuolankiai to prašė, — ne minioms (Mt 13:1-30, 36-43). Likus trims dienoms iki mirties Jėzus pasakė iliustraciją apie žudikus vynininkus, bet jos nekomentavo. To ir nereikėjo. „Vyresnieji kunigai ir fariziejai suprato, kad Jėzus kalba apie juos“ (Mt 21:33-45). Taigi iliustracijos pobūdis, klausytojų požiūris ir tavo kalbos tikslas lemia, ar reikia paaiškinimo, ir jei taip — kokio.

Išmokti veiksmingai taikyti stiliaus priemones ir pavyzdžius reikia laiko, bet stengtis verta. Šios priemonės, jei tinkamai parinktos, sužadina protą ir jausmus. Dėl to žinia paprastai perduodama įtaigiau nei tik išdėstant faktus.

KUR RASTI

Reguliariai skaityk Bibliją; įsidėmėk palyginimus; apmąstyk pavyzdžių vertę.

Stebėdamas aplinką, mintyse siek žmonių požiūrį ir poelgius su savo kalbų temomis.

Kaupk naudingų stiliaus priemonių ir pavyzdžių rinkinį. Jų gali rasti skaitydamas įvairius straipsnius, klausydamasis kalbų ar sugalvoti pats. Ką radęs laikyk ateičiai.

PRATIMAS. Išnagrinėk vaizdingus pavyzdžius šiuose Rašto fragmentuose: Izaijo 44:9-20; Mato 13:44; Mato 18:21-35. Ko jie pamoko? Kodėl tokie pamokymai veiksmingi?

Mokydamas taikysiu tokias stiliaus priemones:

․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․

․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․

․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․

․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․

․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․

․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․

․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․

․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․

․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․

Atsiminsiu ir naudosiu tokius pavyzdžius gyvenimo:

․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․

․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․

․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․

․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․

․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․

․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․

․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․

․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․

․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․