Jobo

 3 Jos priklumpa ir apsivaikuoja,

ir jų skausmai tada paliauja.

 4 Jų jaunikliai sustiprėja, laukuose užauga,

išeina ir pas jas nebesugrįžta.

 6 Tai aš jį tyruose įkurdinau,

druskingame krašte jį apgyvendinau.

 7 Iš miesto triukšmo jis tik pasijuokia,

varovo šūksnių jis negirdi.

 8 Ir bastosi jis tarp kalvų, ieškodamas ganyklos,

dairydamasis kokio žalumyno.

11 Nejaugi pasikliautum jo didžia galia

ir jam pavestum savo sunkų darbą dirbti?

12 Manai, jis sugabentų tavo derlių,

suvežtų tau ant grendymo?

13 Smagiai sparnais plasnoja strutis,

bet ar jo plunksnos ir sparnai tokie kaip gandro?+

14 Ant žemės padeda patelė kiaušinius,

palieka dulkėse šiltai.

15 Pamiršta ji, kad gali juos kas nors sutrypti,

kad žvėrys gali juos sumindžiot.

16 Savų vaikų ji nepagaili, tarytum būtų svetimi,+

ir jai nė motais, kad perniek nueis jos visas darbas.

17 Mat nedavė jai Dievas išminties,

ją be išmanymo paliko.

18 Tačiau kai ji plasnodama pakyla bėgti,

ir raitelis, ir žirgas apsijuokia.

21 Jis slėnyje kanopa kasa žemę ir stojasi piestu+ –

į mūšį veržias*.+

22 Pavojai jam tik juoką kelia, mat nieko jis nebijo,+

nė kalavijo nesibaido.

23 Prie šono barška jam strėlinė,

ir ietis, smaigas tviska.

24 Virpėdamas iš nekantrumo jis veržiasi pirmyn,

išgirdęs rago gausmą nenustygsta*.

25 Sugaudus ragui, jis sužvengia,

iš tolo jau užuodžia kovą

ir girdi jis vadų balsus, riksmus iš mūšio lauko.+

26 Ar iš tavęs išmoko sakalas skraidyti,

sparnus išskleisti pietų link?

27 Ar tavo palieptas erelis skrenda į aukštybes+

ir lizdą susuka aukštumoje?+

28 Jis naktį glaudžias ant uolos,

tvirtovėj ant stačios uolos gyvena.

29 Iš ten jis grobio dairos+

ir akimis toli užmato.