Sūnus palaidūnas

Jėzus ką tik papasakojo du palyginimus – apie prapuolusią avį ir pamestą drachmą. Abiejų pamoka aiški: kai nusidėjęs asmuo atgailauja ir grįžta pas Dievą, reikia tuo džiaugtis. Ar fariziejai ir Raštų aiškintojai, kurie piktinosi, kad Jėzus bendrauja su nusidėjėliais, ko nors pasimokė? Ar suprato, kaip į tokius žmones žiūri Jehova? Dabar, tikriausiai čia pat Perė́joje Jėzus papasakoja dar vieną jausmingą palyginimą, kuris itin ryškiai nušviečia mūsų dangiškojo Tėvo gailestingumą.

Tai palyginimas apie tėvą ir du jo sūnus. Pagrindinis palyginimo veikėjas – jaunesnysis sūnus. Iš to, kas jam nutiko, galima daug pasimokyti. Taip pat verta atkreipti dėmesį, kaip elgiasi tėvas ir kaip – vyresnysis sūnus. Klausydamiesi šio pasakojimo, vertingų pamokų galės rasti tiek fariziejai su Raštų aiškintojais, tiek kiti Jėzaus klausytojai. Iš šios istorijos stenkimės pasimokyti ir mes.

Jėzus pradeda taip: „Vienas žmogus turėjo du sūnus. Jaunesnysis tarė tėvui: ‘Tėve, duok man turto dalį, kuri turi atitekti man.’ Ir tėvas padalijo sūnums turtą“ (Luko 15:11, 12). Palikimas sūnums paprastai atitenka po tėvo mirties. Tačiau šiuo atveju jaunesnysis sūnus prašo savo dalies dabar pat, tėvui dar gyvam esant. Jis nori būti nepriklausomas ir gyventi kaip patinka. Kas vyksta toliau?

„Po kelių dienų, – tęsia Jėzus, – jaunėlis viską susirinkęs iškeliavo į tolimą šalį. Ten palaidai gyvendamas savo turtą iššvaistė“ (Luko 15:13). Taigi sūnus palieka saugius namus, rūpestingą, mylintį tėvą ir apsigyvena svetimame krašte. Čia jis be saiko linksminasi, ūžauja su moterimis, kol galiausiai savo palikimą iššvaisto. Tada viskas apsiverčia aukštyn kojom. Jėzus pasakoja:

„Kai buvo viską išleidęs, tame krašte kilo didelis badas. Jis ėmė stokoti, tad įsiprašė pas vieną to krašto gyventoją samdiniu ir buvo nusiųstas į laukus ganyti kiaulių. Jis geisdavo prisivalgyti bent pupmedžio ankščių, kurias ėdė kiaulės, bet niekas jam neduodavo“ (Luko 15:14–16).

Vyras pasiunčiamas ganyti kiaulių – gyvulių, kurie pagal Dievo Įstatymą nešvarūs. Jis toks alkanas, kad net nesigėdija prašyti kiaulių ėdalo! Galop atėjęs į protą ir suvokęs, kiek žemai nusirito, vyras taria sau: „Daugybė mano tėvo samdinių turi apsčiai duonos, o aš čia mirštu badu! Kelsiuosi, keliausiu pas tėvą ir sakysiu jam: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane samdiniu.’“ Tad jis pakilęs iškeliauja pas tėvą (Luko 15:17–20).

Ką darys tėvas? Gal sūnaus jis visai nelaukia ir jį atstums? Gal pasitiks jį piktais žodžiais, išgieš apmaudą dėl visko, ką padarė? Jeigu tai būtų tavo sūnus ar dukra, kaip pasielgtum tu?

Jėzus pasakoja toliau: „Tėvas jau iš tolo jį pamatė. Gailesčio apimtas jis atbėgo, apkabino sūnų ir pabučiavo“ (Luko 15:20). Nors galbūt tėvas ir girdėjo, kaip nedorai sūnus gyveno palikęs namus, mielai jį priima atgal. Ar klausydamiesi šio palyginimo žydų religiniai vadovai, kurie sakosi pažįstantys Jehovą ir jį garbinantys, pagaliau supras, ką Jehova jaučia, kai nusidėjėlis atgailauja? Ar supras, kad ir Jėzus į žmones žiūri su tokiu pat gailesčiu?

Tėvas mato, kad sūnus nuoširdžiai gailisi. Tikriausiai jau vien liūdnos, žemyn nudelbtos akys apie tai liudija. Kadangi tėvas taip šiltai sūnų pasitinka, šiam daug lengviau prabilti ir išpažinti savo kaltes. „Tėve, – sako jis, – nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi“ (Luko 15:21).

Tėvas iškart vergams paliepia: „Greičiau atneškite patį geriausią rūbą ir mano sūnų aprenkite, užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas sandalais! Atveskite ir papjaukite nupenėtą veršį. Tada valgysime ir linksminsimės, nes šitas mano sūnus buvo miręs ir atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado.“ Ir jie pradeda linksmintis (Luko 15:22–24).

„O vyresnysis jo sūnus tuo metu buvo laukuose, – tęsia Jėzus. – Grįždamas ir jau būdamas netoli namų jis išgirdo muziką ir šokius. Pasikvietęs vieną iš tarnų jis paklausė, kas ten vyksta. Tas atsakė: ‘Sugrįžo tavo brolis. Tavo tėvas džiaugiasi sulaukęs jo sveiko, tad papjovė nupenėtą veršį.’ Sūnus įpyko ir nenorėjo eiti į vidų. Tada tėvas išėjęs ėmė jį kviesti. Sūnus atsakė tėvui: ‘Jau šitiek metų tau vergauju ir niekada tavo įsakymo nesu peržengęs, o tu nė karto nedavei man ožiuko, kad pasivaišinčiau su draugais. Bet vos tik parsirado šitas tavo sūnus, surijęs tavąjį turtą su paleistuvėmis, jam papjovei nupenėtą veršį!’“ (Luko 15:25–30)

Kas elgiasi panašiai kaip vyresnysis sūnus? Argi ne Raštų aiškintojai ir fariziejai? Šis palyginimas pirmiausia skirtas būtent jiems. Jie griežia dantį ant Jėzaus už tai, kad jis mielai priima paprastus žmones ir nusidėjėlius. Aišku, ne tik religiniai vadovai, bet ir kiekvienas, kuris piktinasi Dievo gailestingumu, turėtų rimtai susimąstyti.

Pasakojimą Jėzus užbaigia tėvo žodžiais vyresniajam sūnui: „Sūnau, tu visada esi su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Kaipgi mums nesilinksminti ir nesidžiaugti? Juk tavo brolis buvo miręs ir atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado“ (Luko 15:31, 32).

Kaip galiausiai pasielgia vyresnysis sūnus, nepasakyta. Visgi Apaštalų darbų 6:7 užrašytas įdomus faktas, kad po Jėzaus prisikėlimo „tikėjimui pakluso ir didelis būrys kunigų“. Galimas dalykas, kai kurie iš jų Jėzui pasakojant šį palyginimą buvo šalia. Taigi net ir tiems religiniams vadovams Dievas suteikė galimybę atgailauti ir pas jį sugrįžti.

Sūnaus palaidūno istorija turi didžiulę vertę iki pat šių dienų. Visi Jėzaus sekėjai gali daug iš jos pasimokyti. Pirmiausia, šis palyginimas skatina mus laikytis prie savo rūpestingojo Tėvo, likti saugiuose jo namuose. Niekada nesusiviliokime pasaulio siūlomais malonumais ir neišvykime į „tolimą šalį“.

O jeigu taip jau atsitiktų, kad nuklystume nuo teisingo kelio, nepristikime nuolankumo – grįžkime pas mylintį Tėvą ir stenkimės atkurti su juo gerus santykius.

Pasimokyti galime ir iš to, kaip į paklydėlio sugrįžimą reagavo tėvas ir kaip – vyresnysis sūnus. Tėvas pargrįžusį sūnų priėmė labai šiltai, nuoširdžiai jam atleido. O vyresnysis sūnus dėl brolio nė kiek nesidžiaugė, leido nuoskaudai imti viršų. Mes, Dievo tarnai, norime būti atlaidūs ir mielai priimti visus, kurie buvo nuklydę, bet pas dangiškąjį Tėvą sugrįžo. Taigi sekime Jehovos pavyzdžiu ir džiaukimės, jei mūsų brolis „buvo miręs ir atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado“.