Skaitytojų klausimai

• Kaip galime nuliūdinti Dievo šventąją dvasią, jeigu ji nėra asmuo?

Apaštalas Paulius rašė: „Neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios.“ (Efeziečiams 4:30) Kai kurie iš šių žodžių sprendžia, kad šventoji dvasia yra asmuo. Tačiau ‘ištikimo prievaizdo’ leidiniai pateikė daugelį biblinių bei istorinių įrodymų, kad pirmieji krikščionys nelaikė šventosios dvasios nei asmeniu, nei dievu — Aukščiausiajam lygia vadinamosios Trejybės dalimi.a (Luko 12:42) Taigi Paulius neturėjo omenyje, kad šventoji Dievo dvasia yra asmuo.

Šventoji dvasia yra nematoma Dievo veiklioji jėga. (Pradžios 1:2) Jėzus turėjo krikštyti „Šventąja Dvasia“, taip kaip Jonas krikštijo vandeniu. (Luko 3:16) Per 33 m. e. m. Sekmines apie 120 mokinių pasidarė „pilni Šventosios Dvasios“ — aišku, ne asmens. (Apaštalų darbų 1:5, 8; 2:4, 33) Šie pateptieji gavo dangiškąją viltį ir, Dievo dvasios vadovaujami, liko atsidavę visą gyvenimą. (Romiečiams 8:14-17; 2 Korintiečiams 1:22) Ta dvasia ugdė Dievui patinkamus vaisius ir padėjo vengti nuodėmingų „kūno darbų“, galinčių sukelti jo nepritarimą. (Galatams 5:19-25)

Jei tarnaujame Dievui su viltimi gyventi žemėje, nesame patepti šventąja dvasia. Vis dėlto jos gauname tiek, kiek ir turintieji dangišką viltį. Todėl irgi galime ją nuliūdinti. Kaip?

Jei ignoruosime Šventojo Rašto patarimus, užrašytus vadovaujant šventajai dvasiai, galime įprasti elgtis netinkamai ir tai dvasiai sąmoningai nusikalsti, prarasti Jehovos malonę, galiausiai būti sunaikinti. (Mato 12:31, 32) Jei sunkios nuodėmės ir nepadarėme, galbūt jau sukame klaidingu keliu, vedančiu kita kryptimi, nei rodo šventoji dvasia. Taip elgdamiesi ją liūdintume.

Ką daryti? Būtina valdyti savo mintis ir veiksmus. Laiške efeziečiams, 4 skyriuje, apaštalas Paulius ragino atmesti melą, rūstybę, tingulį, nepadorias kalbas. Jei apsivilkę „nauju žmogumi“ grįžtame prie senų darbų, kur einame? Priešinamės dvasios įkvėptiems Dievo Žodžio, Biblijos, patarimams. Tokiais poelgiais irgi liūdintume šventąją dvasią.

Penktame to paties laiško skyriuje Paulius nurodo vengti žalingo domėjimosi ištvirkavimu. Apaštalas taip pat ragina bendratikius saugotis gėdingo elgesio ir nepadorių juokų. Jei nenorime liūdinti Dievo šventosios dvasios, turime tai atsiminti rinkdamiesi pramogas. Argi derėtų domėtis tokiais netinkamais dalykais, kalbėti apie juos, skaityti, žiūrėti per televiziją?

Liūdinti dvasią galime ir kitaip. Jehovos dvasia palaiko susirinkimo vienybę, tad kas būtų, jeigu skleistume žalingas paskalas ar skirstytumės grupelėmis? Taip trukdytume šventajai dvasiai tą vienybę palaikyti! Liūdintume ją kaip anie krikščionys, skaldę Korinto susirinkimą. (1 Korintiečiams 1:10; 3:1-4, 16, 17) Panašiai būtų, jei sąmoningai negerbtume dvasios vadovavimu paskirtų vyrų. (Apaštalų darbų 20:28; Judo 8)

Todėl išmintinga savo požiūrį ir veiksmus ištirti atsižvelgiant į tai, ką žinome apie dvasios vadovavimą iš Biblijos ir iš to, kaip ji veikia krikščionių susirinkime. ‘Melskimės Šventojoje Dvasioje’, pasiduokime jos įtakai ir visada laikykimės Dievo įkvėpto Žodžio. (Judo 20) Pasiryžkime niekada neliūdinti dvasios, bet leistis jos vadovaujami Jehovos švento vardo garbei.

• Jėzus Kristus pasakė, kad turtuoliui taip sunku patekti į Karalystę, kaip kupranugariui išlįsti pro adatos ausį. Ar Jėzus turėjo omenyje tikrą kupranugarį ir tikrą adatą?

Dvi iš trijų Biblijos citatų, kuriose minimi šie Jėzaus žodžiai, labai panašios. Pagal Mato evangeliją, Jėzus pasakė: „Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę.“ (Mato 19:24) Morkaus 10:25 skaitome: „Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę.“

Kai kuriuose žinynuose teigiama, jog „adatos ausimi“, galimas daiktas, pavadinti maži varteliai, buvę vieneriuose iš didžiųjų Jeruzalės vartų. Jei tuos didžiuosius vartus naktį uždarydavo, mažuosius palikdavo atvirus. Pro juos, kaip manoma, kupranugaris išlįsdavo. Ar Jėzus tai turėjo omenyje?

Matyt, ne. Jis greičiausiai nurodė siuvamąją adatą. Tame regione aptinkama senovinių kaulo ir metalo adatų, tad jos turėjo būti įprastas namų įrankis. Tai paaiškėja iš Luko 18:25 (NW) eilutės, kur verčiama tiesiogiai „siuvamoji adata“.

Daugelis leksikografų sutinka, kad versti reikia būtent taip, kaip „Naujojo pasaulio“ Biblijos vertime. Graikiškas žodis (rafís), verčiamas „adata“ Mato 19:24 ir Morkaus 10:25, kilęs iš veiksmažodžio, reiškiančio „siūti“. Graikišku terminu Luko 18:25 (belóne) vadinama chirurginė adata. Žodyne Vine’s Expository Dictionary of Old and New Testament Words sakoma: „Aiškinti, kad ‘adatos ausis’ čia reiškia mažuosius vartus, imta neseniai; tokios šių žodžių prasmės senoviniai šaltiniai nenurodo. Viešpats norėjo pabrėžti neįmanomą žmogui dalyką, ir nereikia to keblumo švelninti priskiriant adatai ne paprasto įrankio reikšmę, o kažką kita“ (1981, 3 tomas, 106 puslapis).

Kai kurių nuomone, žodį „kupranugaris“ šiose eilutėse reikia versti „virvė“. Graikiški žodžiai, reiškiantys virvę (kámilos) ir kupranugarį (kámelos) panašūs. Tačiau būtent pastarasis graikiškas žodis Mato 19:24 eilutėje yra randamas seniausiuose žinomuose Mato evangelijos rankraščiuose (Sinajaus, Vatikano Nr. 1209 ir Aleksandrijos). Turimomis žiniomis, Matas evangeliją pirmiausia parašė hebrajiškai ir tikriausiai pats išvertė į graikų kalbą. Jis tiksliai žinojo, ką Jėzus pasakė, ir pavartojo tinkamą žodį.

Taigi Jėzus turėjo omenyje tikrą siuvamąją adatą ir kupranugarį. Tuo jis norėjo pabrėžti tai, kas neįmanoma. Tačiau ar Jėzaus žodžiai reiškė, kad joks turtingas žmogus niekada neįstengs įeiti į Karalystę? Ne, nes tie jo žodžiai nesuprantami tiesiogiai. Tai — hiperbolė. Ji rodo, jog kaip kupranugaris negali išlįsti pro siuvamosios adatos ausį, taip turtingas žmogus negali įeiti į Karalystę, kol turtai jam svarbesni už Jehovos garbinimą. (Luko 13:24; 1 Timotiejui 6:17-19)

Jėzus šį teiginį pasakė tada, kai jaunas didžiūnas atsisakė didžiulės garbės tapti Jėzaus sekėju. (Luko 18:18-24) Turčius, labiau vertinantis materialinius nei dvasinius dalykus, negali tikėtis amžinojo gyvenimo Karalystėje. Tačiau kai kurie turtingi žmonės tapo Jėzaus mokiniais. (Mato 27:57; Luko 19:2, 9) Taigi turtuolis, suvokiantis savo dvasinius poreikius ir ieškantis Dievo pagalbos, gali patirti Jo malonę. (Mato 5:3; 19:16-26)

[Išnaša]