Biblija puolama
RAŠTŲ rinkinys, vadinamas Biblija, arba Šventuoju Raštu, buvo rašomas ilgiau nei 1600 metų. Pirmuosius rankraščius parašė Mozė, paskutinius, praėjus beveik šimtui metų nuo Jėzaus gimimo, — vienas iš Jėzaus Kristaus mokinių.
Neleisti žmonėms pažinti šventųjų raštų buvo stengiamasi visais laikais: gerokai prieš mūsų erą, viduramžiais ir net dabar. Vienas iš seniausių tokių atvejų užrašytas Dievo pranašo Jeremijo, gyvenusio 600 suvirš metų prieš Kristaus gimimą.
Priešinamasi nepopuliariai žiniai
Pranašui Jeremijui Dievas liepė užrašyti pasmerkimą nuodėmiaujantiems senovės Judo gyventojams ir perspėti: jei nepradės elgtis kitaip, jų sostinė Jeruzalė bus sugriauta. Jeremijo sekretorius Baruchas šią žinią viešai paskelbė Jeruzalės šventykloje. Paskui ją perskaitė Judo didžiūnams, o šie ritinį nunešė karaliui Jehojakimui. Dievo žodžiai karaliui nepatiko, todėl jis ritinį supjaustė ir sudegino (Jeremijo 36:1-23).
Tada Dievas Jeremijui paliepė: „Paimk kitą ritinį ir užrašyk jame žodžius, buvusius pirmajame ritinyje, kurį sudegino Judo karalius Jehojakimas“ (Jeremijo 36:28). Maždaug po septyniolikos metų, kaip Dievas per Jeremiją ir buvo išpranašavęs, Jeruzalė buvo sugriauta, daugelis valdytojų išžudyta, o gyventojai išvesti į Babilono nelaisvę. Perspėjimas, užrašytas ritinyje, kaip ir pasakojimas apie bandymą jį nuslėpti, išliko iki mūsų dienų. Apie tai galima skaityti Biblijoje, Jeremijo knygoje.
Deginama ir vėliau
Ikikrikščioniškaisiais laikais Jehojakimas nebuvo vienintelis, bandęs sudeginti Dievo Žodį. Po Graikijos imperijos žlugimo Izraelis pateko Seleukidų dinastijos valdžion. Karalius Antiochas Epifanas, valdęs 175—164 m. p. m. e., siekė suvienyti savo imperiją, propaguodamas graikų, arba helenistinę, kultūrą. Todėl žydams primetė graikų gyvenseną, papročius ir religiją.
Apie 168 m. p. m. e. Antiochas apiplėšė Jehovos šventyklą Jeruzalėje. Ant jos altoriaus pastatė dar vieną altorių — graikų dievo Dzeuso garbei. Be to, uždraudė švęsti šabą ir apipjaustyti žydų berniukus. Už neklusnumą grėsė mirtis.
Vienas iš būdų, kuriais Antiochas bandė sugriauti žydų tikėjimą, buvo Įstatymo ritinių naikinimas. Nors tokią politiką vykdė visame Izraelyje, sudeginti visų Hebrajiškųjų raštų egzempliorių nepavyko. Vieni gerai paslėpti ritiniai išvengė liepsnų pačiame Izraelyje, kiti, kaip žinoma, buvo išsaugoti kitur gyvenusių žydų kolonijose.
Diokletiano įsakas
Dar vienas žymus valdovas, kėsinęsis sunaikinti šventuosius raštus, buvo Romos imperatorius Diokletianas. 303 metais, norėdamas susidoroti su krikščionimis, jis išleido keletą vienas už kitą žiauresnių įsakų. Anot kai kurių istorikų, tai sukėlė „didįjį persekiojimą“. Pirmuoju įsaku buvo reikalaujama sudeginti visus surastus Šventojo Rašto egzempliorius, o krikščionių sueigų vietas išgriauti. Virdžinijos universiteto religijotyros profesorius Haris Gamblis (Harry Gamble) rašo: „Diokletianas suprato, jog kiekviena krikščionių bendruomenė, kad ir kur ji rinktųsi, turėjo Šventojo Rašto knygų. Be to, neabejojo, kad jos — krikščionių tvirtybės pamatas.“ Ano meto įvykių liudininkas bažnyčios istorikas Eusebijas Cezarėjietis iš Palestinos pasakoja: „Savo akimis matėme maldos namus sulyginamus su žeme, o įkvėptus šventuosius raštus pleškinamus miestų aikštėse.“
Pasakojama, jog, praėjus trims mėnesiams nuo minėto įsako paskelbimo, šiaurės Afrikoje įsikūrusio Cirtos (dabar Konstantina) miesto valdytojas krikščionims įsakęs sunešti visus „įstatymo raštus“ bei šventraščius. To laikotarpio istoriniai šaltiniai byloja apie krikščionis, verčiau pasirinkusius kankinimus ir mirtį nei atidavusius sunaikinti Bibliją.
Puolimų tikslas
Jehojakimas, Antiochas, Diokletianas siekė vieno — sunaikinti Dievo Žodį. Bet jis išliko. Po Diokletiano valdę Romos valdovai skelbėsi priėmę krikščionybę. Tačiau Biblija buvo puolama ir toliau. Kodėl?
Valdovai ir aukštieji dvasininkai tvirtino, jog Biblija buvo deginama siekiant ne sunaikinti, o apsaugoti ją nuo paprastų žmonių. Bet kodėl Bažnyčios hierarchams to prireikė? Ir kokių priemonių Bažnyčia griebėsi, kad ši knyga nepatektų į paprastų žmonių rankas? Apie tai kitame straipsnyje.