„Kur eisi tu, ten eisiu ir aš“

RŪTA eina šalia Noomės visą kelią, besidriekiantį per aukštas, nuo vėjo neapsaugotas Moabo lygumas. Ir štai jos vienos — dvi mažytės žmogystos neaprėpiamose platybėse. Pastebėjusi, kad vakaro šešėliai vis ilgėja, Rūta pažiūri į savo anytą tarsi klausdama, gal jau metas pasiieškoti vietos nakvynei. Ji labai myli Noomę ir padarytų viską, ką tik pajėgtų, kad ja pasirūpintų.

Abi šias moteris slegia sunki sielvarto našta. Noomė jau ir taip buvo našlė, o dabar — dar dvi netektys: ji gedi ir abiejų savo sūnų, Machlono ir Kiljono. Rūta gedi taip pat — Machlonas buvo jos vyras. Ši moteris patraukė paskui savo anytą į Izraelio Betliejų. Tačiau jų kelionės kai kuo skiriasi. Noomė keliauja namo, o Rūta gi, palikusi savo giminaičius, savo kraštą, papročius ir net dievus, eina į nežinią (Rūtos 1:3-6).

Kas paskatino šią jauną moterį žengti tokį ryžtingą žingsnį? Iš kur ji sėmėsi tiek stiprybės, kad pajėgė prisitaikyti prie naujo gyvenimo būdo ir dar pasirūpinti savo anyta? Tai sužinoję pamatysime, jog yra ko pasimokyti iš moabitės Rūtos tikėjimo. Bet pirmiausia pakalbėkime, kaip šios dvi moterys atsidūrė kelyje į Betliejų.

Tragedijos išdraskyta šeima

Rūta augo mažame Moabo krašte į rytus nuo Negyvosios jūros. Didžiąją šio regiono dalį užima aukštas, kur ne kur miškais apaugęs plokščiakalnis, išraižytas gilių siaurų tarpeklių. „Moabo lygumos“ buvo pagarsėjusios savo derlinga žeme. Derlius čia būdavo gausus net kai Izraelį kamuodavo badmetis. Visa tai ir nulėmė aplinkybes, kuriomis Rūta susipažino su Machlonu ir jo giminaičiais (Rūtos 1:1).

Izraelyje kilęs badas privertė Elimelechą, Noomės vyrą, drauge su žmona ir dviem sūnumis išsikraustyti iš gimtinės ir kaip svetimšalius apsigyventi Moabo žemėje. Dėl persikraustymo kiekvienam šeimos nariui teko nemažai tikėjimo išbandymų, nes izraelitai turėjo reguliariai lankytis paskirtoje šventoje vietoje garbinti Jehovos (Pakartoto Įstatymo 16:16, 17). Noomei išlaikyti tikėjimą gyvą pavyko. Tačiau kai vyras mirė, ją apėmė sielvartas (Rūtos 1:2, 3).

Daug sielvarto Noomė tikriausiai patyrė ir vėliau, kai sūnūs vedė moabites (Rūtos 1:4). Noomė puikiai žinojo, kad jos protėvis Abraomas dėjo dideles pastangas, kad žmoną savo sūnui Izaokui gautų iš tautiečių, Jehovos garbintojų, tarpo (Pradžios 24:3, 4). Vėliau Mozės įstatyme izraelitai buvo įspėti neleisti savo dukroms ir sūnums tuoktis su kitataučiais, kad Dievo tautos žmonės nenuklystų į stabmeldystę (Pakartoto Įstatymo 7:3, 4).a

Nepaisant to, Machlonas ir Kiljonas vedė moabites. Net jei Noomė dėl to nerimavo ar liūdėjo, ji, matyt, padarė viską, kad marčios, Rūta ir Orpa, jaustų jos nuoširdžią meilę ir gerumą. Galbūt ji tikėjosi, kad vieną gražią dieną jos taps Jehovos garbintojomis kaip ir ji. Kad ir kaip būtų, marčios Noomę mylėjo. Tie geri santykiai ir padėjo joms nepalūžti ištikus tragedijai. Abi Noomės marčios tapo našlėmis dar nespėjusios susilaukti vaikų (Rūtos 1:5).

Ar religija, kurios Rūta buvo mokoma nuo mažens, galėjo padėti jai ištverti netektį? Vargu. Moabitai garbino daugybę dievų, vyriausias jų buvo Kemošas (Skaičių 21:29). Dievų garbinimas toje tautoje, kaip ir kitose tais laikais, greičiausiai neapsiėjo be žiaurybių ir tokių pasibaisėtinų dalykų kaip vaikų aukojimas. Viskas, ką Rūta girdėjo iš Machlono ir Noomės apie mylintį ir maloningą Izraelio Dievą, Jehovą, be abejo, buvo visiškai priešinga jos tikėjimui — Jehova valdė meile, o ne teroru (Pakartoto Įstatymo 6:5). Po skaudžios netekties Rūtą, ko gero, dar labiau traukė prie Noomės, ji dar noriau klausėsi savo pagyvenusios anytos pasakojimų apie visagalį Dievą Jehovą, jo nuostabius darbus, apie meilę ir gailestingumą, kurį jis rodė savo tautai.

Noomė, aišku, troško žinių iš gimtojo krašto. Vieną dieną ji, galbūt iš kokio nors keliaujančio pirklio, išgirdo, kad badas Izraelyje baigėsi. Jehova atkreipė dėmesį į savąją tautą! Betliejus vėl atitiko savo pavadinimą — „duonos namai“. Tad Noomė nutarė grįžti į tėviškę (Rūtos 1:6).

O ką darys Orpa ir Rūta? (Rūtos 1:7) Bendri vargai jas labai suartino su Noome. Ypač Rūtą — atrodo, ją patraukė Noomės gerumas ir nepalaužiamas tikėjimas Jehova. Taigi visos trys našlės drauge leidosi į Judą.

Pasakojimas apie Rūtą padeda mums suprasti, kad netekčių ir nelaimių geri žmonės gali patirti lygiai kaip ir blogi (Mokytojo 9:2, 11). Ši istorija pamoko, kaip svarbu skaudžios netekties akimirką paguodos ir atjautos ieškoti pas kitus žmones, ypač pas tuos, kurie glaudžiasi prie Jehovos — Dievo, kurį garbino Noomė (Patarlių 17:17, Brb).

Ištikimoji Rūtos meilė

Tačiau kelyje Noomę apėmė kitas rūpestis. Jos galvoje sukosi mintys apie šias dvi šalia einančias jaunas moteris, apie meilę, kurią jos parodė jai ir jos sūnums. Noomė tikrai negalėtų sau atleisti, jei apkrautų jas dar kokiais nors vargais. Ką ji Betliejuje galės padaryti dėl jų, palikusių savo namus ir atėjusių paskui ją?

Galų gale Noomė prabilo: „Eikite atgal, grįžkite namo, kiekviena į savo motinos namus! Teparodo Viešpats jums tokį pat gerumą, kokį judvi parodėte mirusiesiems ir man!“ Tada dar išreiškė viltį, kad Jehova apdovanos jas naujomis šeimomis, ir „atsisveikindama ji pabučiavo jas“. O „jos, balsiai raudodamos, verkė“. Nesunku suprasti, kodėl Rūta ir Orpa buvo taip prisirišusios prie šios kilniaširdės, nesavanaudiškos moters. Tad abi primygtinai prašė: „Ne! Su tavimi mes grįšime pas tavo tautą!“ (Rūtos 1:8-10)

Tačiau Noomę perkalbėti lengva nebuvo. Ji iš paskutiniųjų įtikinėjo marčias, jog maža vilties, kad Izraelyje ji galės ką nors dėl jų padaryti, juolab kad ir pati neturi vyro, kuris ja pasirūpintų, neturi sūnų, už kurių jos galėtų ištekėti. Noomė pasakė niekuo nebegalinti joms padėti ir dėl to labai sielvartaujanti (Rūtos 1:11-13).

Orpa suprato, kad Noomė sako tiesą. Moabe Orpa turėjo mamą, giminaičių, namus, kur buvo laukiama. Jai atrodė protingiau likti gimtajame Moabe. Tad liūdėdama ji pabučiavo anytą ir iškeliavo atgal (Rūtos 1:14).

O kaip Rūta? Noomės žodžiai lietė ir ją. Tačiau mes skaitome: „Rūta liko prisirišusi prie jos.“ Ko gero, Noomė patraukė toliau, tačiau pamačiusi, kad Rūta seka iš paskos, ėmė ją atkalbinėti: „Matai, tavo svainė sugrįžo į savo tautą ir prie savo dievų. Grįžk ir tu, sek savo svainę!“ (Rūtos 1:15) Šie Noomės žodžiai skaitytojui atskleidžia vieną labai svarbų dalyką: Orpa sugrįžo ne tik į savo tautą, bet ir „prie savo dievų“. Ji nusprendė likti Kemošo ir kitų netikrų Dievų garbintoja. Ar Rūta pasielgs taip pat?

Tame tuščiame kelyje Rūta pažvelgė Noomei tiesiai į akis — ji buvo visiškai tikra dėl savo jausmų. Rūtos širdis buvo kupina meilės Noomei ir Dievui, kuriam Noomė tarnavo. Todėl ji tarė: „Neversk manęs palikti tave ir pasitraukti, nes kur eisi tu, ten eisiu ir aš, kur būsi tu, ten būsiu ir aš! Tavo tauta bus mano tauta, o tavo Dievas — mano Dievas! Kur mirsi tu, ten mirsiu ir aš ir būsiu ten palaidota. Man nelemtį Viešpats [Jehova, NW] tesiunčia ir dar teprideda, jeigu kas kita, o ne mirtis mudvi išskirtų!“ (Rūtos 1:16, 17)

Rūtos žodžiai tikrai įspūdingi — jie tokie nuostabūs, kad, pergyvenę pačią Rūtą daugiau nei trimis tūkstančiais metų, yra gyvi ir šiandien. Tie žodžiai puikiai atskleidžia, kokia nuostabi savybė yra ištikimoji meilė. Rūtos meilė savo anytai buvo tokia stipri, tokia ištikima, jog skatino ją likti su Noome, kad ir kur ji eitų, ir vien tik mirtis galėtų jas išskirti. Rūta buvo pasiryžusi Noomės tautiečius laikyti savo tautiečiais, palikti viską, kas jai primintų Moabą, — netgi jo dievus. Priešingai nei Orpa, Rūta iš visos širdies pasakė norinti, kad Noomės Dievas, Jehova, būtų ir jos Dievas.b

Taigi nuo šiol jos visą tą ilgą kelią į Betliejų keliavo dviese. Paskaičiuota, jog kelionė galėjo trukti apie savaitę. Tikriausiai keliaudamos kartu jos savo karčioje nelaimėje viena kitą nemažai guodė.

Šiandien pasaulyje širdgėlos taip pat netrūksta. Mūsų „sunkiais laikais“, kaip juos vadina Biblija, patiriame visokiausio sielvarto, netekties skausmo (2 Timotiejui 3:1). Tad iš Rūtos patirties galime pasisemti kaip niekad daug. Ištikimoji meilė — nepertraukiama, neblėstanti ir nesibaigianti — yra galinga gėrį kurianti jėga tamsoje skendinčiame pasaulyje. Mums jos reikia santuokoje, reikia šeimoje, reikia tarp draugų ir krikščionių bendruomenėje. Ugdydamiesi tokią meilę, sekame puikiu Rūtos pavyzdžiu.

Rūta ir Noomė Betliejuje

Aišku, viena yra sakyti, kad myli, tačiau visai kas kita — parodyti tai veiksmais. Rūta dabar turėjo galimybę įrodyti savo meilę ne tik Noomei, bet ir pačiam Dievui Jehovai, kurį pasirinko savo Dievu.

Galų gale šios dvi moterys atvyko į Betliejų, maždaug 10 kilometrų į pietus nuo Jeruzalės esantį kaimą. Noomė ir jos šeima tikriausiai buvo gerai žinomi Betliejuje, nes visas kaimas sukruto, išgirdęs apie jos sugrįžimą. Kaimo moterys, žvelgdamos į ją, klausė: „Argi tai Noomė?“ Greičiausiai ta „viešnagė“ Moabe Noomę labai pakeitė — jos veide ir laikysenoje atsispindėjo patirtas vargas ir kančia (Rūtos 1:19).

Giminaičiams ir kaimynams Noomė papasakojo, kaip apkarto jos gyvenimas. Ji net manė, kad jos vardą Noomė, reiškiantį „mano malonumas“, geriau būtų pakeisti į Mara, tai yra „karčioji“. Vargšė Noomė! Kaip ir anksčiau gyvenęs Jobas, ji tikriausiai galvojo, kad tai Jehova Dievas siuntė jai tuos vargus (Rūtos 1:20, 21; Jobo 2:10; 13:24-26).

Vos šios dvi moterys įsikūrė Betliejuje, Rūta ėmė mąstyti, kaip čia geriau pasirūpinus anyta ir savimi. Ji sužinojo, kad Jehovos Įstatyme, duotame Izraeliui, numatytos meilingos priemonės, kaip padėti vargšams. Jiems buvo leidžiama pjūties metu ateiti į laukus ir einant paskui pjovėjus rinktis derliaus likučius, taip pat pasiimti tai, kas augo laukų pakraščiuosec (Kunigų 19:9, 10; Pakartoto Įstatymo 24:19-21).

Buvo miežiapjūtė, pagal mūsų kalendorių tikriausiai balandžio mėnuo, taigi Rūta išėjo į laukus pasidairyti, kur galėtų pasirinkti maistui javų varpų. Besižvalgant akis užkliuvo už Boazo, turtingo žemvaldžio ir Noomės mirusio vyro Elimelecho giminaičio, laukų. Nors Įstatymas jai suteikė teisę rinkti derliaus likučius, ji vis tiek pjovėjų prižiūrėtojo atsiklausė, ar galima. Tas leido ir Rūta tuojau ėmėsi darbo (Rūtos 1:22—2:3, 7).

Įsivaizduokite Rūtą, einančią paskui pjovėjus. Mojuodami titnaginiais pjautuvais šie kerta miežius, o Rūta pasilenkusi renka, ką jie pameta, kas lieka nesurinkta. Prisirinkusi riša į pėdus ir nešasi ten, kur vėliau juos kuls. Tai buvo lėtas, varginantis darbas ir įdienojus jis darėsi vis sunkesnis. Tačiau Rūta nepailso, nuo darbo ji atsitiesdavo tik nubraukti prakaitą nuo kaktos ir truputį užkąsti pašiūrėje, kur laukų darbininkai rasdavo pavėsį.

Rūta tikriausiai nė nemanė, kad į ją kas atkreips dėmesį. Bet Boazas pastebėjo ją ir pjovėjų prižiūrėtojo paklausė, kas ji per viena. Kaip tikras tikėjimo vyras, savo darbininkus — kai kurie turbūt tebuvo pasamdyti dienai, kiti gal net svetimšaliai — Boazas pasveikino: „Viešpats [„Jehova“, NW] tebūna su jumis!“ Jie atsakė jam tuo pačiu. Taip Boazas, dvasingas, už Rūtą daug vyresnis vyras, ėmė ja tėviškai rūpintis (Rūtos 2:4-7).

Kreipdamasis į Rūtą „dukterie“, Boazas patarė jai varpas rinkti jo laukuose ir laikytis netoli jaunų jo namų moterų, kad jokie darbininkai neimtų jos užgaulioti. Taip pat pasirūpino, kad pietų metą gabalėlis duonos atsirastų ir jai. Bet labiausiai jis stengėsi Rūtą pagirti ir padrąsinti. Kaip jis tai darė? (Rūtos 2:8, 9, 14)

Kai Rūta Boazo paklausė, kodėl jai, svetimtautei, jis toks geras, šis atsakė girdėjęs apie viską, ką ji padarė dėl savo anytos Noomės. Matyt, Boazo ausis pasiekė Noomės žodžiai, kai ji gyrė savo mylimąją Rūtą kitoms Betliejaus moterims. Jis žinojo, kad Rūta jau garbino Jehovą, nes pasakė: „Teatlygina gausiai tau Viešpats už tavo poelgį. Tebūna visas tavo atlygis iš Viešpaties, Izraelio Dievo, po kurio sparnu atėjai prisiglausti“ (Rūtos 2:12).

Kaip tie žodžiai turėjo padrąsinti Rūtą! Ji iš tikrųjų glaudėsi po Jehovos sparnais, kaip mažas paukščiukas saugiai šliejasi prie jį ginti pasiruošusių tėvų. Taigi Rūta padėkojo Boazui už tuos paguodžiančius žodžius ir vėl kibo į darbą. Ji rinko varpas, kol žemę apgaubė sutema (Rūtos 2:13, 17).

Rūtos tikėjimas — sektinas pavyzdys mums visiems, kurie grumiamės su problemomis šiais ekonominių sunkumų laikais. Ji negalvojo, kad kiti jai yra skolingi, tad viską, ką gavo, priėmė dėkinga širdimi. Ji nė kiek nesigėdijo dirbti sunkiai ir ilgai, dirbti patį paprasčiausią darbą, kad aprūpintų tą, kurią mylėjo. Ji mielai priėmė ir taikė patarimus, kaip dirbti saugiai, geroje draugijoje. Ir svarbiausia — ji niekada nepamiršo, kad tikrąjį prieglobstį randa tik pas Jehovą Dievą, savo rūpestingąjį Tėvą.

Jei ir mes rodysime ištikimąją meilę, būsime nuolankūs, darbštūs ir dėkingi kaip Rūta, taip pat būsime sektinas tikėjimo pavyzdys kitiems. Tačiau kaip Jehova pasirūpino Rūta ir Noome? Tai aptarsime kitame šios rubrikos straipsnyje.

[Išnašos]

[Rėmelis 26 puslapyje]

Miniatiūrinis šedevras

Kai kas Rūtos knygą vadina mažyčiu brangakmeniu, miniatiūriniu šedevru. Aišku, ši knyga nei informacijos gausa, nei apimtimi neprilygsta prieš ją esančiai Teisėjų knygai, iš kurios daug sužinome apie Rūtos knygoje aprašomų įvykių kontekstą (Rūtos 1:1). Abi šios knygos parašytos pranašo Samuelio. Jei esate perskaitęs visą Bibliją, tikriausiai ir pats paliudysite, kaip nuostabiai ši knyga įsilieja į visą Biblijos kanoną. Po ką tik skaitytų karų, antpuolių ir atsakomųjų žygių, aprašytų Teisėjų knygoje, prieinate šią mažą istoriją, kurioje mums primenama, kad Jehova niekada nepamiršta taikių žmonių, kai jie grumiasi su kasdieniais sunkumais. Ši paprasta šeimos drama mus visus pamoko didžių dalykų apie meilę, netektį, tikėjimą ir ištikimybę.

[Iliustracija 24 puslapyje]

Sunkiu netekties laikotarpiu Rūta elgėsi išmintingai — glaudėsi prie Noomės

[Iliustracija 24, 25 puslapiuose]

„Tavo tauta bus mano tauta, o tavo Dievas — mano Dievas“

[Iliustracija 27 puslapyje]

Rūta noriai dirbo sunkų, paprastą darbą, kad aprūpintų save ir Noomę