Nevykę mėginimai sugauti Jėzų kalboje

Religiniai vadovai niršta, nes Jėzus savo palyginimais demaskuoja jų nedorumą. Dabar jie ima tartis, kaip paspęsti Jėzui spąstus – priversti jį pasakyti ką nors tokio, už ką būtų galima apskųsti romėnų valdžiai. Taigi jie paperka keletą savo mokinių, kad nuėję pas Jėzų pamėgintų sugauti jį kalboje (Luko 6:7).

– Mokytojau, – kreipiasi į Jėzų atėję vyrai, – mes žinome, kad tu kalbi ir mokai teisingai. Tu esi nešališkas ir mokai Dievo kelio laikydamasis tiesos. Ar mums valia mokėti Cezariui mokesčius, ar ne? (Luko 20:21, 22)

Jėzaus neapgausi. Jis mato, kad tie vyrai pataikauja, kad iš tikrųjų yra sumanę klastą. Jeigu jis sakytų, kad reikalavimas mokėti mokesčius yra neteisingas, būtų apkaltintas maišto prieš romėnų valdžią kurstymu. O jei tiesiai pasakytų, kad mokesčius mokėti reikia, žmonės, velkantys sunkų romėnų jungą, jį užsipultų. Ką tad Jėzus darys?

– Kodėl mėginate mane, veidmainiai? – sako jis. – Parodykite man mokesčio monetą.

Šie paduoda jam denarą. Tada Jėzus paklausia:

– Kieno čia atvaizdas ir įrašas?

– Cezario, – atsako jie.

– Taigi, kas Cezario, atiduokite Cezariui, o kas Dievo – Dievui, – taria Jėzus (Mato 22:18–21).

Nustebinti tokio išmintingo atsakymo vyrai nutyla ir nieko nepešę nueina šalin. Tačiau diena dar nesibaigė. Netrukus pas Jėzų prisistato sadukiejai – kitos religinės grupės atstovai.

Jie užduoda Jėzui su mirusiųjų prikėlimu susijusį klausimą, mat patys prikėlimu netiki.

– Mokytojau, Mozė pasakė: „Jeigu kas mirtų bevaikis, jo brolis turi vesti jo žmoną ir duoti savo broliui palikuonių“, – pradeda sadukiejai primindami visiems gerai žinomą levirato paprotį. – Antai pas mus buvo septyni broliai. Pirmasis vedė, paskui mirė. Kadangi neturėjo palikuonių, jo žmoną vedė jo brolis. Tas pats atsitiko su antru, su trečiu ir taip – su visais septyniais. Paskiausiai mirė ir ta moteris. Tad kai prisikels, kurio iš septynių žmona ji bus? Juk visi buvo ją vedę (Mato 22:24–28).

Atsakydamas Jėzus pasiremia Mozės raštais, o juos sadukiejai pripažįsta. Jis sako:

– Ar ne todėl jūs klystate, kad neišmanote Raštų ir nesuvokiate Dievo galybės? Prisikėlusieji iš mirusių nei ves, nei tekės, jie bus kaip angelai danguje. O dėl mirusiųjų prikėlimo, tai ar nesate skaitę Mozės knygoje pasakojimo apie dygiakrūmį? Juk Dievas pasakė Mozei: „Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas.“ Jis yra ne mirusiųjų, o gyvųjų Dievas. Jūs labai klystate (Morkaus 12:24–27; Išėjimo 3:1–6).

Girdėdami tokį atsakymą žmonės negali atsistebėti.

Nei fariziejams, nei sadukiejams nepavyko sugauti Jėzaus kalboje. Tad dabar jie suvienija jėgas ir mėgina dar kartą. Vienas iš jų, Įstatymo žinovas, Jėzaus paklausia:

– Mokytojau, kuris įsakymas Įstatyme svarbiausias? (Mato 22:36)

Jėzus atsako:

– Pirmasis yra: „Klausyk, Izraeli! Mūsų Dievas Jehova yra vienas Jehova, tad mylėk Jehovą, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis.“ Antrasis yra šis: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“ Nėra įsakymo, svarbesnio už šiuodu (Morkaus 12:29–31).

– Gerai, mokytojau, tu tiesą pasakei, kad „jis yra vienas, ir be jo nėra kito“, – pritaria Įstatymo žinovas. – Mylėti jį visa širdimi, visu supratimu, visomis jėgomis ir mylėti savo artimą kaip save patį yra daug svarbiau už visas deginamąsias ir kitokias aukas.

Matydamas, kad vyras protingai mąsto, Jėzus taria:

– Esi netoli Dievo Karalystės (Morkaus 12:32–34).

Vis dar nisano 11-oji. Tai trečia diena, kai Jėzus moko žmones šventykloje. Kai kurie, kaip kad šitas Įstatymo žinovas, mielai jo klausosi. O dauguma religinių vadovų yra nusiteikę priešiškai, tačiau klausinėti Jėzaus daugiau nebedrįsta.