Džiaukimės savo viltimi

„[Yra] viltis amžino gyvenimo, kurį prieš daugelį amžių pažadėjo negalintis meluoti Dievas“ (TIT 1:2).

RASKIME ATSAKYMUS Į ŠIUOS KLAUSIMUS

Iš kur žinome, kad danguje labai džiaugiamasi, jei pateptasis krikščionis lieka iki galo ištikimas?

Kaip krikščionių žemiškosios vilties išsipildymas siejasi su pateptųjų krikščionių vilties išsipildymu?

Kokiais „šventais poelgiais“ ir „dievotumo darbais“ turime pasižymėti, kad mūsų viltis išsipildytų?

 1. Kaip Jehovos duota viltis padeda mums ištverti?

JEHOVA, anot apaštalo Pauliaus, yra „vilties Dievas“, galintis ‘pripildyti mus visokio džiaugsmo ir ramybės už tai, kad pasitikime juo, — kad šventosios dvasios galia būtume pertekę vilties’ (Rom 15:13). Jeigu tos vilties tikrai esame pertekę, galime pakelti visokius sunkumus, ir mūsų širdyje vyrauja džiaugsmas, ramybė. Tiek pateptiesiems, tiek ir kitiems krikščionims viltis yra „saugus ir tvirtas sielos inkaras“ (Hbr 6:18, 19). Užklupus gyvenimo audroms, vilties turime tvirtai laikytis, kad mūsų nenuplukdytų į šalį, tai yra kad nepasiduotume abejonėms, netikėjimui. (Perskaityk Hebrajams 2:1; 6:11.)

 2. Kokią dvejopą viltį šiandien puoselėja krikščionys ir kodėl „kitoms avims“ turėtų rūpėti pateptųjų viltis?

² Dabar, pabaigos laiku, krikščionys puoselėja vieni vienokią, kiti kitokią viltį. Pateptieji, „mažosios kaimenės“ nariai, kurių žemėje tėra nedidelis likutis, laukia, kada gaus gyvenimo bei nemirtingumo dovaną danguje, idant kartu su Kristumi jo Karalystėje būtų karaliai ir kunigai (Lk 12:32; Apr 5:9, 10). O krikščionys, priskiriami prie „kitų avių“ ir dabar jau sudarantys „milžinišką minią“, — tos Karalystės valdiniai — viliasi amžinai gyventi žemės rojuje (Apr 7:9, 10; Jn 10:16). „Kitų avių“ kaimenės nariai neturi pamiršti, nuo ko jų išgelbėjimas priklauso: jiems privalu aktyviai palaikyti žemėje tebegyvenančius pateptuosius Kristaus „brolius“ (Mt 25:34-40). Pateptieji tikrai gaus, kas jiems pažadėta, todėl viltis, kurią puoselėja „kitos avys“, irgi neliks tuščia. (Perskaityk Hebrajams 11:39, 40.) Bet pirmiausia pakalbėkime apie pateptųjų viltį.

DVASIA PATEPTŲJŲ KRIKŠČIONIŲ „GYVA VILTIS“

3, 4. Kaip pateptuosius krikščionis Jehova ‘atgimdo gyvai vilčiai’ ir kokia yra ta viltis?

³ Apaštalas Petras pateptiesiems krikščionims, „išrinktiesiems“, parašė du laiškus (1 Pt 1:1). Iš tų laiškų nemažai sužinome ir apie nuostabią mažosios kaimenės viltį. Pirmajame savo laiške Petras rašo: „Tebūna palaimintas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas ir Tėvas, kuris dėl savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prikėlimu iš mirusiųjų atgimdė mus gyvai vilčiai, nepragaištančiam, nesuterštam ir nenykstančiam paveldui. Šis danguje laikomas jums, Dievo galia per tikėjimą saugomiems išgelbėjimui, kuris bus apreikštas paskutiniu laiku. Tuo jūs labai džiaugiatės“ (1 Pt 1:3-6).

⁴ Jehova išrenka tam tikrą skaičių krikščionių viešpatauti su Kristumi dangaus Karalystėje. Tuos krikščionis jis ‘atgimdo’ šventąja dvasia ir pripažįsta savo sūnumis, paskiria juos kartu su Kristumi imtis karalių ir kunigų tarnybos (Apr 20:6). Petras rašo, kad šitaip naujai atgimę jie įgyja „gyvą viltį“, kuri, apaštalo žodžiais, yra „nepragaištantis, nesuterštas ir nenykstantis paveldas“, laikomas jiems danguje. Nenuostabu, kad pateptieji savo gyvąja viltimi ‘labai džiaugiasi’. Tačiau, kad ta viltis taptų tikrove, jie privalo likti Dievui ištikimi.

5, 6. Kodėl pateptieji krikščionys turi kuo labiausiai stengtis sutvirtinti savo dangiškąjį pašaukimą?

⁵ Antrajame laiške Petras ragino pateptuosius krikščionis ‘kuo labiausiai stengtis sutvirtinti savo pašaukimą ir išrinkimą’ (2 Pt 1:10). Negailėdami pastangų jie turi ugdytis krikščioniškas dorybes: tikėjimą, dievotumą, broliškumą, meilę. Petras rašė: „Jeigu šių dalykų turite, esate jų kupini, jie neleis jums likti neveikliems ar bevaisiams.“ (Perskaityk 2 Petro 1:5-8.)

⁶ Kristus, jau prikeltas iš mirusių, pirmojo amžiaus Filadelfų bendruomenės vyresniesiems, dvasia atgimdytiems krikščionims, į Mažąją Aziją siuntė tokią žinią: „Kadangi tu išsaugojai mano ištvermės žodį, tai ir aš išsaugosiu tave išmėginimo valandą, kuri ateis visai gyvenamai žemei, kad būtų išmėginti žemės gyventojai. Aš veikiai ateinu. Tvirtai laikykis to, ką turi, kad niekas neatimtų tavo vainiko“ (Apr 3:10, 11). Jei pateptasis krikščionis taptų nebeištikimas, „nevystančio šlovės vainiko“ jis negautų. Šis apdovanojimas yra pažadėtas tik tiems išrinktiesiems, kurie lieka ištikimi iki mirties (1 Pt 5:4; Apr 2:10).

ŠLOVINGAS ĮŽENGIMAS Į KARALYSTĘ

 7. Apie kokią nuostabią viltį savo laiške užsimena Judas?

⁷ Apie 65 mūsų eros metus Jėzaus brolis Judas parašė laišką bendratikiams, pateptiesiems krikščionims, ir čia vadino juos „pašauktaisiais“ (Jud 1; palygink Hebrajams 3:1). Iš pradžių jis norėjo rašyti jiems apie visų pateptųjų šlovingą išgelbėjimo viltį (Jud 3). Nors dabar teko rašyti apie kitus svarbius reikalus, savo trumpo laiško pabaigoje apie tą nuostabią viltį jis vis tiek užsiminė sakydamas: „O tam, kuris geba apsaugoti jus nuo suklupimo ir pastatyti jus, be jokios ydos, savo šlovės akivaizdoje, su didžiu džiaugsmu, vieninteliam Dievui, mūsų Gelbėtojui, per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, tebūna šlovė, didybė, galybė ir valdžia nuo amžių, dabar ir per visą amžinybę“ (Jud 24, 25).

 8. Kas rodo, kad danguje yra labai džiaugiamasi, jei pateptasis lieka iki galo ištikimas?

⁸ Kiekvienas pateptasis krikščionis, be abejo, nori, kad Dievas apsaugotų jį nuo suklupimo, tai yra nuo visko, kas veda į pražūtį. Šventasis Raštas duoda pateptiesiems viltį, kad Jėzus Kristus prikels juos iš mirusiųjų ir tada jie, tobulos dvasinės esybės, didžiai džiaugdamiesi galės stoti priešais Dievo veidą. Jei pateptasis lieka Dievui ištikimas iki mirties, jis tikrai yra prikeliamas „dvasiniu kūnu“ ir jau esti „negendamas [...], šlovingas“ (1 Kor 15:42-44). Danguje būna daug „džiaugsmo dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio“. Tad įsivaizduokime, kaip tenai džiūgaujama, jei Kristaus brolis, atgimdytas šventąja dvasia, ligi pat savo žemiškosios tarnystės pabaigos lieka Dievui atsidavęs, nepriekaištingas (Lk 15:7). Kada pateptasis „su didžiu džiaugsmu“ įžengia dangun ir gauna apdovanojimą, sykiu džiaugiasi ir Jehova, ir ištikimieji angelai. (Perskaityk 1 Jono 3:2.)

 9. Kokia prasme ištikimiems pateptiesiems „plačiai atsivers durys“ į Karalystę ir kaip ši viltis įkvepia žemėje tebegyvenančius jų brolius?

⁹ Apaštalas Petras, panašiai kaip ir Judas, pateptiesiems krikščionims rašė, kad jeigu liks Dievui ištikimi ir sutvirtins savo pašaukimą, jiems „plačiai atsivers durys į amžinąją mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus karalystę“ (2 Pt 1:10, 11). Sakydamas, jog durys į Karalystę jiems „plačiai atsivers“, Petras galbūt turėjo omenyje, kad į dangų jie įžengs didžioje šlovėje. Tas pasakymas dar gali reikšti, kaip labai pateptieji bus palaiminti už tai, kad, siekdami apdovanojimo, krikščioniškose lenktynėse savęs netausojo. Jie ištikimai tarnavo Dievui visą gyvenimą, todėl jų širdys bus kupinos neapsakomo džiaugsmo, dėkingumo. Toks lūkestis dar tebesančius žemėje pateptuosius įkvepia, padeda jiems ‘nuteikti protą veiklai’ (1 Pt 1:13).

KO VILIASI „KITOS AVYS“

10, 11. a) Kokia viltis yra duota „kitoms avims“? b) Kaip žemiškosios vilties išsipildymas siejasi su Kristumi ir su „Dievo sūnų“ apreiškimu?

¹⁰ Apaštalas Paulius rašė apie dvasia atgimdytų „Dievo sūnų“, Kristaus bendraveldžių, šlovingą viltį. Paskui jis paminėjo ir kokią nuostabią viltį Jehova siūlo neribotam skaičiui „kitų avių“: „Kūrinija [tai yra žmonija] su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo sūnūs [pateptieji]. Mat kūrinija buvo atiduota tuštybės valdžion — ne savo valia, bet valia to, kuris ją atidavė, — su viltimi, kad pati kūrinija irgi bus išlaisvinta iš gendamybės vergijos ir įgis šlovingą Dievo vaikų laisvę“ (Rom 8:14-21).

¹¹ Toji viltis žmonijai sužibo tuomet, kai Jehova pažadėjo išauginti „ainiją“, kuri visus ir išlaisvins iš „senosios gyvatės“, vadinamos Velniu ir Šėtonu, gniaužtų (Pr 3:15; Apr 12:9). Pirmasis ir svarbiausias iš tos „ainijos“ buvo Jėzus Kristus (Gal 3:16). Jo mirtis ir prikėlimas tapo tvirtu pagrindu žmonijos vilčiai — galiausiai ištrūkti iš nuodėmės ir mirties vergijos. Kad ši viltis išsipildytų, dar turi būti „apreikšti Dievo sūnūs“, pateptieji, irgi priklausantys prie pažadėtosios „ainijos“. Jie „bus apreikšti“, kai padės Kristui sugriauti šią nedorą Šėtono valdomą pasaulio santvarką (Apr 2:26, 27). „Kitos avys“, pergyvenusios didįjį suspaudimą, tada jau bus išgelbėtos (Apr 7:9, 10, 14).

12. Ką nuostabaus žmonija patirs, kai bus apreikšti pateptieji?

¹² O su kokiu palengvėjimu atsikvėps žmonija, arba, anot Pauliaus, „kūrinija“, kai tūkstantį metų čia viešpataus Kristus! Šlovingieji „Dievo sūnūs“ tuo laiku „bus apreikšti“ ir dar kitaip: jie kunigaus su Kristumi, taigi darbuosis žmonijos labui, kad kiekvienas pajustų, kiek daug gera duoda Kristaus išperkamoji auka. Karalystės valdiniai ims gydytis nuodėmės bei mirties randus ir ilgainiui „iš gendamybės vergijos“ bus visai išlaisvinti. Jeigu ištisą Tūkstantmetį ir vėliau, per galutinį išbandymą, liks Jehovai ištikimi, jų vardai amžiams bus įrašyti „gyvenimo knygoje“. Tada jie „įgis šlovingą Dievo vaikų laisvę“ (Apr 20:7, 8, 11, 12). Kokia nepaprasta viltis!

IŠLAIKYKIME SAVO VILTĮ NEBLĖSTANČIĄ

13. Kuo yra pagrįsta mūsų viltis ir kada apsireikš Kristus?

¹³ Abu laiškai, kuriuos apaštalas Petras parašė šventosios dvasios įkvėpimu, pateptiesiems ir „kitoms avims“ padeda išlaikyti savo viltį neblėstančią. Apaštalas pabrėžė, kad krikščionių viltis remiasi ne pačių pastangomis ir darbais, o Jehovos malone. Štai jis rašė: „Būkite visiškai blaivūs; sudėkite viltis į malonę, kurią patirsite per Jėzaus Kristaus apsireiškimą“ (1 Pt 1:13). O apsireikš Kristus tada, kai ateis apdovanoti savo ištikimų sekėjų ir įvykdyti Jehovos nuosprendžio bedieviams. (Perskaityk 2 Tesalonikiečiams 1:6-10.)

14, 15. a) Į ką turime sutelkti mintis, kad išlaikytume savo viltį neblėstančią? b) Kokį paraginimą užrašė Petras?

¹⁴ Kad mūsų viltis neužgestų, nuolat turėkime mintyse būsimą „Jehovos dieną“ ir atitinkama linkme kreipkime savo gyvenimą. Dabartiniams „dangums“, tai yra žmonių valdžiai, ir „žemei“ — sugedusiai visuomenei bei jos „elementams“ toji diena lems pražūtį. Petras rašė: „Kokie žmonės jūs turite būti, [...] laukdami ir aiškiai turėdami omenyje būsiant Jehovos dieną, kai dangūs suirs ugnyje ir elementai ištirps nuo karščio!“ (2 Pt 3:10-12)

¹⁵ Dabartinius „dangus“ ir „žemę“ pakeis „naujas dangus [Karalystės valdžia su Kristumi priešakyje] ir nauja žemė [nauja žmonių visuomenė]“ (2 Pt 3:13). Kaipgi derėtų pažadėto naujojo pasaulio laukti? Kaip išlaikyti šią viltį gyvą? Petras be jokių užuolankų ragino: „Todėl, mylimieji, šito laukdami dėkite visas pastangas, kad galiausiai jis rastų jus be dėmės, be ydos ir esančius taikoje“ (2 Pt 3:14).

TEGUL MŪSŲ GYVENIMAS BYLOJA, KAD TURIME VILTĮ

16, 17. a) Kokiais „šventais poelgiais“ ir „dievotumo darbais“ turime pasižymėti? b) Kaip išsipildys mūsų viltis?

¹⁶ Mums svarbu ne tik išlaikyti viltį neblėstančią, bet ir grįsti tąja viltimi visą savo gyvenimą. Būkime tokie žmonės, kokius mus nori matyti Jehova. Jei stengsimės pasižymėti „šventais poelgiais“, tai ir mūsų ‘elgesys tarp tautų bus nepriekaištingas’, doras (2 Pt 3:11; 1 Pt 2:12). Be to, mūsų priedermė yra ‘vieniems kitus mylėti’. O tai reiškia ir palaikyti pasaulinės brolijos vienybę, pradedant nuo savo bendruomenės (Jn 13:35). Ir dar turime daryti „dievotumo darbus“ — užsiimti veikla, kuri suartintų mus su Jehova. Turime skirti laiko nuoširdžiai pasimelsti, kasdien paskaityti Bibliją, neapleisti nuodugnių asmeninių studijų, kas savaitę rengti šeimos dvasinio ugdymo vakarą, uoliai skelbti „gerąją naujieną apie karalystę“ (Mt 24:14).

¹⁷ Tad kiekvienas žiūrėkime, ar esame prie tų, kurie savo elgesiu Jehovą džiugina ir kuriuos jis apsaugos, kai dabartinė nedora pasaulio santvarka grius. Tuomet pagaliau išsipildys mūsų viltis — „viltis amžino gyvenimo, kurį prieš daugelį amžių pažadėjo negalintis meluoti Dievas“ (Tit 1:2).

[Iliustracija 22 puslapyje]

Pateptieji krikščionys yra ‘atgimdyti gyvai vilčiai’

[Iliustracija 24 puslapyje]

Visa šeima stenkitės išlaikyti savo viltį gyvą