Niekas neištrūks iš mano rankos.+

32 Kai Eliziejus įžengė į namus, berniukas negyvas gulėjo jo lovoje.+

34 Paskui įlipo į lovą ir pasilenkęs prie vaiko pridėjo lūpas prie jo lūpų, akis – prie jo akių, delnus – prie jo delnų. Taip jis kniūbojo, kol berniuko kūnas sušilo.+

21 Kartą žmonės laidojo vieną vyrą ir kai pamatė artinantis tokią gaują, kūną įmetė į Eliziejaus kapą, o patys pabėgo. Prisilietęs prie Eliziejaus kaulų, tas vyras atgijo+ ir atsistojo ant kojų.

15 Mirusysis atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai.+

54 O Jėzus paėmė ją už rankos ir garsiai tarė: „Mergaite, kelkis!“+ 55 Mergaitės dvasia*+ grįžo, ir ji tuoj pat atsikėlė.+ Jėzus paliepė duoti jai valgyti.

28 Nesistebėkite tuo. Ateina valanda, kai visi esantys kapuose* išgirs jo balsą+ 29 ir išeis: kurie darė gera, prisikels gyventi, o kurie darė bloga, prisikels, kad būtų teisiami.+

44 Ir numirėlis išėjo. Jo kojos ir rankos buvo apvyniotos aprišalais, o veidas aprištas skepeta. Jėzus jiems tarė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti.“

40 Petras išprašė visus laukan,+ tada atsiklaupęs pasimeldė, atsigręžė į mirusiąją ir tarė: „Tabita, kelkis!“ Ši atsimerkė ir išvydusi Petrą atsisėdo.+ 41 Petras padavė jai ranką ir padėjo atsistoti. Tada pakvietė kitus šventuosius ir našles ir parodė ją gyvą.+

9 Vienas jaunuolis, vardu Eutichas, sėdėjo ant palangės. Pauliui kalbant jis kietai užmigo ir įmigęs iškrito iš trečio aukšto; jį pakėlė jau negyvą. 10 Paulius nulipo žemyn, užsikniaubė ant jo ir apkabinęs+ tarė: „Nekelkite triukšmo – jis gyvas.“+

9 Kristus juk numirė ir atgijo tam, kad būtų ir mirusiųjų, ir gyvųjų Viešpats.+

17 Dėl tikėjimo Abraomas, kai buvo mėginamas,+ aukojo Izaoką. Taip, tas, kuris buvo nudžiugintas pažadais, aukojo savo viengimį sūnų,+

19 Jis išsamprotavo, kad Dievas gali net iš mirties jo sūnų prikelti; iš ten jį ir atgavo, ir tai tapo įvaizdžiu.+