Jehova paprašė Abraomą paaukoti jam savo sūnų Izaoką. Nors ir su didžiausiu skausmu širdyje Abraomas pakluso ir jau ketino paliepimą įvykdyti. Bet paskutinę akimirką Jehova pats jį sulaikė. Tas įvykis atskleidžia kai ką itin svarbaus: Jehova iš meilės buvo pasiryžęs dėl žmonių paaukoti net savo brangiausią Sūnų (Pr 22:​1–18). Dar po keleto šimtmečių Izraelio tautai duotame Įstatyme buvo numatyta daug įvairių aukų nuodėmėms atpirkti (Kun 4:​27–29; 17:11). Tos aukos vaizdavo didingesnę auką, skirtą visiems laikams išpirkti žmones iš nuodėmės. Dievo įkvėpti pranašai paaiškino, kad žadėtajam palikuoniui teks kentėti ir mirti (Iz 53:​1–12). Tas palikuonis, kaip vėliau paaiškėjo, buvo Jehovos mylimiausias Sūnus, kurį jis rengėsi atiduoti už mus – ir už tave, – kad būtume išlaisvinti iš nuodėmės ir mirties. w24.08 4 ¶7–8

Kai skaitai Bibliją, esminis dalykas – pritaikyti, ką sužinojai. Skaitydamas kokią ištrauką pamąstyk: „Kuo ši informacija man pravers jau dabar ar vėliau?“ Tarkim, perskaitai 1 Tesalonikiečiams 5:​17, 18. Sustok ir pagalvok: „Kiek dažnai ir nuoširdžiai aš meldžiuosi?“ Stenkis prisiminti, už ką konkrečiai norėtum Jehovai padėkoti – du ar tris dalykus, o gal ir daugiau. Užtenka kelias minutes susikaupus apmąstyti kokį nors Dievo Žodžio pamokymą ir štai jau turi ką pritaikyti. Įsivaizduok, kiek pasieksi šitaip kasdien gilindamasis į Bibliją! Aišku, tapsi dar brandesnis Jehovos tarnas. w24.09 4 ¶9–10

Jehova įdiegė mums nuostabų gebėjimą. Nors mielai dovanas priimame, dar maloniau jas dovanoti kitiems. Išties gerai jaučiamės, jei tik galime kaip nors padėti savo bendratikiams. Ir džiugu girdėti jų padėkos žodžius. Bet ypač laimingi esame dėl to, kad elgiamės teisingai. Niekad nepamiršk: kad ir kiek paaukotum, „Jehova tau gali duoti daug daugiau“ (2 Met 25:9). Jis tikrai neliks skolingas. Ir kas gi gali būti malonesnio, kaip susilaukti atlygio iš paties Kūrėjo? Tad ir toliau kasdieną sek savo dangiškojo Tėvo dosnumo pavyzdžiu! w24.09 30–31 ¶20–21