31 Tiems žodžiams dar tebesant karaliaus lūpose, iš dangaus pasigirdo balsas: „Klausykis, karaliau Nebukadnecarai: karalystė iš tavęs atimama,+ 32 tu išvaromas iš žmonių tarpo. Su laukų žvėrimis gyvensi, ėsi žolę kaip jaučiai, ir taip praeis septyni laikai, kol suprasi, kad žmonių karalystę valdo Aukščiausiasis ir kad jis duoda ją kam panorėjęs.“+

33 Ir iškart šis žodis Nebukadnecarui išsipildė. Jis buvo išvarytas iš žmonių tarpo, ėmė ėsti žolę kaip jaučiai, jo kūną merkė rasa iš dangaus, ir plaukai užaugo tokie ilgi kaip erelio plunksnos, o nagai – kaip paukščio.+

34 „Tam laikotarpiui praėjus,+ aš, Nebukadnecaras, pažvelgiau į dangų, ir man sugrįžo protas. Aš šlovinau Aukščiausiąjį – tą, kuris gyvuoja per amžius, liaupsinau jį ir garbinau, nes jo viešpatavimas amžinas ir jo karalystė tveria per kartų kartas.+ 35 Visi žemės gyventojai prieš jį yra niekas. Ir su dangaus kareivija, ir su žemės gyventojais jis elgiasi, kaip jam patinka. Nėra nė vieno, kuris galėtų jam sutrukdyti*+ ar papriekaištauti: ‘Ką gi tu darai?’+