22 Ir štai atėjo viena tenykštė finikietė*. „Viešpatie, Dovydo Sūnau! Pagailėk manęs! – maldavo ji. – Mano dukterį baisiai kankina demonas!“+ 23 Tačiau Jėzus neatsakė jai nė žodžio. Mokiniai priėję ėmė raginti jį: „Liepk jai pasitraukti, nes ji vis šaukia mums įkandin.“ 24 Jėzus tarė: „Aš siųstas tik pas Izraelio namų prapuolusias avis.“+ 25 Tada moteris priėjo ir parpuolusi jam po kojų prašė: „Viešpatie, padėk man!“ 26 Jis atsiliepė: „Nedera imti iš vaikų duoną ir mesti šuniukams.“ 27 Moteris tarė: „Taip, Viešpatie. Bet argi šuniukai neėda trupinėlių, nukritusių nuo šeimininkų stalo?“+ 28 Tada Jėzus jai atsakė: „Didis tavo tikėjimas, moterie! Teįvyksta tai, ko tu nori.“ Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko.