Hebrajams
9 Taigi, įsigaliojus ankstesnei sandorai, tarnystė buvo atliekama pagal nuostatus, buvo ir šventovė+ žemėje. 2 Pirmojoje tos Palapinės patalpoje stovėjo žibintuvas,+ stalas ir ant jo – atnašinės duonos papločiai;+ ji vadinasi Šventoji.+ 3 Už antrosios uždangos+ buvo kita patalpa, ji vadinasi Šventų Švenčiausioji.+ 4 Ten buvo auksinis smilkytuvas+ ir auksu padengta Sandoros Skrynia,+ o joje – aukso ąsotis su mana,+ išsprogusi Aarono lazda+ ir sandoros plokštės.+ 5 Ant Skrynios buvo šlovingi kerubai, jų šešėliai krito ant permaldavimo dangčio*.+ Bet dabar ne laikas smulkiau tai aptarinėti.
6 Nuo tada, kai viskas buvo taip įrengta, kunigai pirmojoje Palapinės patalpoje kasdien eina tarnystę.+ 7 Į antrąją patalpą įžengia tik vyriausiasis kunigas ir tik kartą metuose+ – nešinas krauju,+ kurį ten aukoja už save+ ir už netyčines tautos nuodėmes.+ 8 Taip šventoji dvasia parodė, kad tol, kol tebestovi pirmoji Palapinė, kelias į šventąją vietą nėra atviras.+ 9 Toji Palapinė yra dabartinio laikmečio įvaizdis.+ Joje aukojamos dovanos ir aukos+ negali Dievui tarnaujančio žmogaus sąžinės padaryti tobulos,+ 10 nes jos tėra maistas, gėrimai ir visokie apiplovimai.+ Tie nuostatai buvo susiję su tuo, kas kūniška,+ ir galiojo iki meto, kai viskas turėjo būti pataisyta.
11 O Kristus, atėjęs kaip vyriausiasis kunigas ir jau dabar įvairiopai mus laiminantis, perėjo didingesnę ir tobulesnę Palapinę; ji – ne rankų darbo, ne žemiškas kūrinys. 12 Jis kartą ir visiems laikams įžengė į šventąją vietą – ne su ožių ir veršių krauju, o su savuoju krauju+ – ir amžiams mus išvadavo.+ 13 Juk jeigu jau ožių ir jaučių kraujas+ ir telyčios pelenai, kuriais apšlakstomi suterštieji, pašventina ir apvalo kūną,+ 14 juo labiau kraujas Kristaus,+ kuris amžinosios dvasios vedamas paaukojo save Dievui kaip beydę auką, apvalys mūsų sąžinę, suteptą negyvais darbais,+ kad galėtume tarnauti gyvajam Dievui.+
15 Taigi jis yra naujos sandoros tarpininkas,+ kad savo mirtimi išpirktų žmones+ iš prasikaltimų, kuriuos jie darė galiojant ankstesnei sandorai, ir kad jie galėtų tapti pašauktaisiais, kuriems skirtas amžinojo paveldo pažadas.+ 16 Kai sudaroma sandora su Dievu, tas, per kurį sandora sudaroma, turi mirti, 17 nes sandorą įteisina mirtis; ji negalioja, kol tas, per kurį ji sudaroma, gyvas. 18 Taip ir ankstesnė sandora buvo įteisinta krauju. 19 Antai, persakęs tautai visus Įstatymo įsakymus, Mozė paėmė veršių ir ožių kraujo, sumaišyto su vandeniu, ryškiai raudonos vilnos, isopą* ir apšlakstė knygą* ir visą tautą 20 sakydamas: „Šiuo krauju patvirtinama sandora, kurios Dievas jums įsakė laikytis.“+ 21 Taip pat jis apšlakstė krauju Palapinę ir visus apeiginės tarnystės indus.+ 22 Taigi, pagal Įstatymą beveik viskas apvaloma krauju+ ir be kraujo praliejimo nėra atleidimo.+
23 Visa, kas vaizduoja dangiškuosius dalykus,+ reikėjo apvalyti gyvulių aukomis,+ bet patiems dangiškiesiems dalykams reikėjo geresnių aukų už šitas. 24 Juk Kristus įžengė ne į rankų darbo šventąją vietą,+ tikrosios atitikmenį,+ o į patį dangų,+ kad dabar, būdamas Dievo akivaizdoje, mus užtartų.+ 25 Ir jam nereikia savęs aukoti daug kartų – kaip kad vyriausiajam kunigui, kuris, nešinas gyvulių* krauju, į šventąją vietą įeina kasmet,+ – 26 antraip jam būtų reikėję kentėti daug kartų nuo pasaulio užgimimo. Jis kartą visiems laikams pasirodė šių laikmečių* pabaigoje, kad paaukotų save ir taip pašalintų nuodėmę.+ 27 Ir kaip žmogui skirta vieną kartą mirti, o paskui stoti į teismą, 28 taip ir Kristus buvo paaukotas vieną kartą, kad nusineštų daugelio nuodėmes.+ Kai jis pasirodys antrą kartą, tai ne dėl nuodėmės, ir jį išvys tie, kurie laukte laukia, kad jis juos išgelbėtų.+