Apaštalų darbai
27 Kadangi buvo nuspręsta, kad plauksime į Italiją,+ Paulių ir kelis kitus kalinius perdavė Augusto dalinio šimtininkui, vardu Julijus. 2 Mes sėdome į vieną Adramitijos laivą, turėjusį plaukti per Azijos pakrantės uostus, ir leidomės į kelią. Su mumis buvo ir makedonas Aristarchas+ iš Tesalonikos. 3 Kitą dieną atvykome į Sidoną. Julijus elgėsi su Pauliumi geraširdiškai ir leido jam nueiti pas draugus, kad šie juo pasirūpintų.
4 Iš ten vėl leidomės į jūrą ir plaukėme Kipro užuovėjoje, nes pūtė priešiniai vėjai. 5 Perplaukę atvirus vandenis ties Kilikija ir Pamfilija, atvykome į Lykijos uostą Myrą. 6 Ten šimtininkas surado laivą, plaukiantį iš Aleksandrijos į Italiją, ir mus į jį sulaipino. 7 Nemažai dienų plaukėme lėtai, kol vargais negalais pasiekėme Knidą, ir kadangi vėjas neleido mums judėti pirmyn, pro Salmonę nuplaukėme į Kretos užuovėją. 8 Jos pakrantėmis šiaip ne taip nusigavome į vietovę, vadinamą Puikiosiomis Prieplaukomis, netoli Lasėjos miesto.
9 Prabėgo nemažai laiko ir plaukti jau darėsi pavojinga, mat jau ir rudens* pasninkas+ buvo praėjęs. Taigi Paulius jiems patarė: 10 „Vyrai, matau, kad ši kelionė baigsis nuostoliu ir dideliu praradimu – kyla pavojus ne tik kroviniui ir laivui, bet ir mūsų gyvybėms.“ 11 Tačiau šimtininkas klaũsė laivavedžio ir laivo savininko, o ne Pauliaus žodžių. 12 Kadangi tas uostas žiemoti buvo netinkamas, dauguma pasiūlė išplaukti ir mėginti kaip nors pasiekti Kretos uostą Feniksą, atsiveriantį į šiaurės rytus ir pietryčius, ir žiemoti tenai.
13 Pakilus lengvam pietų vėjui, jie pamanė tą tikslą nesunkiai pasieksią, todėl pakėlė inkarą ir leidosi plaukti palei Kretą, netoli kranto. 14 Tačiau netrukus nuo salos pusės atūžė siautulingas vėjas, vadinamas Euroakvilu*. 15 Audros pagauto laivo nebepajėgėme išlaikyti pirmagaliu prieš vėją, tad pasidavėme ir leidomės vėjo nešami. 16 Nulėkėme į salelės, vadinamos Kauda, užuovėją, vis dėlto tik vargais negalais pavyko išsaugoti laivagalyje esančią valtį*. 17 Jūreiviai ją užkėlė ir laivą per apačią apjuosė lynais. Bijodami užplaukti ant Sirto* seklumų, jie nuleido burių įrangą, ir laivas buvo nešamas toliau. 18 Kitą dieną, audrai mus smarkiai blaškant, jūreiviai ėmė mesti krovinį, kad palengvintų laivą, 19 o trečią dieną išmetė iš jo ir dalį burių įrangos.
20 Daugelį dienų nesimatė nei saulės, nei žvaigždžių, smarki audra mus alino ir jau buvome beprarandą bet kokią viltį išsigelbėti. 21 Žmonės ilgą laiką buvo nieko nevalgę. Paulius atsistojo tarp jų ir pasakė: „Vyrai, išties reikėjo paklausyti mano patarimo ir neplaukti iš Kretos – tada nebūtų tekę patirti tokio nuostolio ir praradimo.+ 22 Tačiau aš raginu jus nenustoti drąsos, nes nė vienas iš jūsų nepraras gyvybės, pražus tik laivas. 23 Mat Dievo, kuriam priklausau ir kuriam tarnauju, angelas+ šiąnakt atsistojo šalia manęs 24 ir pasakė: ‘Nebijok, Pauliau. Tu turėsi stoti Cezario akivaizdon.+ Dievas dėl tavęs išgelbės visus, plaukiančius su tavimi.’ 25 Taigi, vyrai, drąsiau: aš tikiu, kad Dievas padarys taip, kaip man buvo pasakyta. 26 Mus turi išmesti į kokią nors salą.“+
27 Atėjus keturioliktai nakčiai, tebebuvome blaškomi Adrijos jūroje*. Vidurnaktį jūreiviams pasirodė, kad laivas artėja prie kažkokios sausumos. 28 Išmatavę gylį, jie nustatė dvidešimt jūros sieksnių*. Dar šiek tiek paplaukę, vėl išmatavo ir berado penkiolika*. 29 Bijodami, kad neužšoktume ant uolų, jūreiviai išmetė laivagalyje keturis inkarus ir su nerimu laukė, kol išauš diena. 30 Tada jūreiviai mėgino iš laivo pabėgti ir nuleido į jūrą valtį, neva ketindami kiek nuplukdyti pirmagalio inkarus. 31 Bet Paulius šimtininkui ir kareiviams pasakė: „Jeigu jie nepasiliks laive, jūs neišsigelbėsite.“+ 32 Tada kareiviai nukapojo valties virves ir leido jai nukristi.
33 Prieš dienai išauštant, Paulius ėmė raginti visus užkąsti: „Šiandien keturiolikta diena, kaip jūs budite ir esate ničnieko nevalgę. 34 Tad jūsų pačių labui raginu jus pasistiprinti. Nė vienam iš jūsų nė plaukas nuo galvos nenukris.“ 35 Tai pasakęs, jis paėmė duonos paplotį, visų akivaizdoje padėkojo Dievui ir sulaužęs pradėjo valgyti. 36 Visi pralinksmėjo ir ėmė valgyti. 37 Iš viso laive mūsų buvo du šimtai septyniasdešimt šeši asmenys*. 38 Kai pasisotino, jie išmetė į jūrą kviečius ir taip dar palengvino laivą.+
39 Išaušo diena. Jūreiviai tos žemės neatpažino,+ bet, pamatę įlanką lėkštu krantu, nusprendė pamėginti užvaryti ten laivą. 40 Jie nupjovė inkarus ir paliko juos jūroje, sykiu atleido vairairklių saitus ir iškėlė priekinę burę, kad vėjas laivą nuneštų į krantą. 41 Atsidūrę prie seklumos, jūros skalaujamos iš abiejų pusių, jie užplukdė laivą ant jos. Pirmagalys įstrigo ir nebepajudėjo, o laivagalis nuo smarkios mūšos ėmė irti.+ 42 Tada kareiviai sumanė išžudyti kalinius, kad kuris išplaukęs nepabėgtų, 43 bet šimtininkas norėjo apsaugoti Paulių ir neleido jiems to sumanymo įvykdyti. Jis įsakė, kad mokantys plaukti šoktų į vandenį ir pirmi plauktų į krantą, 44 o kiti gelbėtųsi kas ant lentų, kas ant laivo nuolaužų*. Taip visi pasiekė krantą ir išsigelbėjo.+