Mokytojo

2 Tada tariau sau širdyje: „Mėgausiuosi malonumais ir pažiūrėsiu, kas gera iš to išeis.“ Ir štai ką supratau: tai irgi tuštybė.

3 Mano širdis nusprendė ištirti, ką gero duoda mėgavimasis vynu+ (tiesa, saugojausi, kad neprarasčiau išminties). Net kvailystę buvau apsikabinęs norėdamas suprasti, kuo žmogui geriausia užsiimti per tas keletą dienų, kurias gyvena po dangumi. 4 Taip pat ėmiausi didelių darbų:+ pasistačiau namų,+ įsiveisiau vynuogynų,+ 5 įkūriau sodų ir giraičių, prisisodinau juose visokiausių vaismedžių. 6 Iškasiau tvenkinių savo žaliuojančiam jaunuolynui* laistyti. 7 Įsigijau tarnų ir tarnaičių.+ Tarnų gimė ir mano paties namuose.* Laikiau didžiules gyvulių kaimenes ir galvijų bandas+ – turėjau jų daugiau negu visi mano pirmtakai Jeruzalėje. 8 Prikaupiau sidabro ir aukso,+ man plaukė lobiai iš karalių ir jų valdų.+ Subūriau sau dainininkų ir dainininkių. Turėjau ir tai, kas teikia džiaugsmo žmonių sūnums, – moters draugiją, taip, daugybės moterų draugiją. 9 Tapau toks didis, kad pranokau visus buvusius prieš mane Jeruzalėje.+ Ir išmintis manęs neapleido.

10 Nieko, ko tik troškau,* sau neatsakiau,+ širdžiai nedraudžiau jokio malonumo. Mano širdis džiaugėsi darbu, kurį atlikau, ir visa tai buvo atlygis už vargą.+ 11 Bet permąstęs visa, ką savo rankomis nuveikiau, visus darbus, kuriuos didelėmis pastangomis padariau,+ supratau, kad viskas tuščia – tik vėjų vaikymasis.+ Neturi tai jokios vertės po saule.+

12 Tada ėmiausi lyginti išmintį su beprotybe ir kvailyste.+ (Ką gi darys žmogus, atėjęs po karaliaus? Tik tai, kas jau buvo daryta.) 13 Ir suvokiau, kad išmintis geriau už kvailystę,+ kaip šviesa geriau už tamsą.

14 Išmintingas žmogus turi akis,+ o kvailys vaikšto tamsoje.+ Bet taip pat supratau, kad abudu ištinka tas pats galas.+ 15 Todėl tariau sau širdyje: „Jei manęs laukia tas pat, kas ir kvailio,+ tai kas man iš to, kad esu itin išmintingas?“ Ir tariau sau širdyje: „Tai irgi tuštybė.“ 16 Juk nei išmintingo, nei kvailo žmogaus galiausiai niekas nebeatsimins.+ Ilgainiui abu bus pamiršti. Kaip miršta išmintingas, taip miršta ir kvailas.+

17 Ir aš pradėjau nekęsti gyvenimo.+ Visa, kas daroma po saule, kėlė apmaudą, nes visa yra tuščia+ – tik vėjų vaikymasis.+ 18 Ėmiau bodėtis tuo, dėl ko taip plūkiausi po saule,+ nes turėsiu tai palikti žmogui, ateinančiam po manęs.+ 19 Ir kas žino, ar jis bus išmintingas ar kvailas?+ Tačiau jis valdys viską, į ką įdėjau tiek jėgų ir išminties po saule. Tai irgi tuštybė. 20 Todėl nusivyliau širdyje visais savo darbais, kuriuos po saule nudirbau. 21 Nors žmogus, pasitelkęs savo išmintį, žinias ir įgūdžius, daug dirbtų, jis turės visa palikti žmogui, kuris dėl to nesidarbavo.+ Tai irgi yra tuštybė ir didžiulė nelaimė.

22 Ką gi žmogus laimi sunkiai dirbdamas ir paklusdamas savo įnoriams*, verčiantiems jį vargti po saule?+ 23 Juk tai, ką jis daro per visas savo dienas, jam atneša vien skausmą ir nusivylimą.+ Net naktį jo širdis neranda ramybės.+ Tai irgi yra tuštybė.

24 Nieko žmogui nėra geriau kaip valgyti, gerti ir džiaugtis savo darbu.+ Supratau, kad ir tai ateina iš Dievo rankos,+ – 25 kieno gi valgis ar gėrimas geresnis už mano?+

26 Dievas žmogui, kuris jam patinka, suteikia išminties, supratimo ir džiaugsmo,+ o nuodėmiautojui uždeda darbą kaupti ir krauti turtą. Paskui Dievas tą turtą atiduoda tam, kuris jam patinka.+ Tai irgi tuštybė ir vėjų vaikymasis.