Skaičių

14 Tada visa bendruomenė ėmė aimanuoti, žmonės šaukė ir dejavo kiaurą naktį.+ 2 Izraelitai murmėjo prieš Mozę ir Aaroną+ ir jiems priekaištavo. „Geriau jau būtume išmirę Egipto krašte arba gavę galą šioje dykumoje! – kalbėjo jie. – 3 Kam Jehova veda mus į tą kraštą? Kad žūtume nuo kalavijo?+ Juk mūsų žmonos ir vaikai ten taps grobiu!+ Ar nebūtų geriau sugrįžti į Egiptą?!“+ 4 Jie netgi pradėjo tartis: „Pasiskirkime sau vadą ir grįžkime į Egiptą!“+

5 Tai girdėdami Mozė ir Aaronas visos susirinkusios Izraelio bendruomenės akivaizdoje parpuolė ant kelių ir nusilenkė iki žemės. 6 O Nūno sūnus Jozuė+ ir Jefunės sūnus Kalebas+ – du iš vyrų, siųstų žvalgyti krašto, – persiplėšė drabužius 7 ir sakė visai Izraelio bendruomenei: „Kraštas, kurį perėjome ir išžvalgėme, yra geras, labai geras.+ 8 Jeigu Jehova bus maloningas, tikrai įves mus į tą kraštą. Jis atiduos mums žemę, tekančią pienu ir medumi.+ 9 Tik nemaištaukite prieš Jehovą ir nebijokite to krašto žmonių,+ nes jie mums – lengvas grobis*. Jų niekas nesaugo, o su mumis – Jehova.+ Nebijokite jų!“

10 Tačiau visa bendruomenė norėjo užmušti juos akmenimis.+ Tada prie Susitikimo Palapinės izraelitams apsireiškė Jehovos šlovė.+

11 Jehova tarė Mozei: „Ar ilgai ši tauta mane niekins?!+ Kiek dar jie netikės manimi? Juk matė tiek ženklų, kuriuos padariau jų akivaizdoje.+ 12 Tuoj siųsiu jiems marą ir jų atsikratysiu, o iš tavęs iškildinsiu didelę tautą, galingesnę už šitą.“+

13 Bet Mozė sakė Jehovai: „Tada egiptiečiai, iš kurių savo didžia galybe išgelbėjai šią tautą, apie tai išgirdę+ 14 viską papasakos šio krašto gyventojams. O juk ir jie girdėjo, kad tu, Jehova, esi su šiais žmonėmis+ ir kalbi su jais akis į akį.+ Tu esi Jehova, ir tavo debesis yra virš jų. Dieną tu eini jų priešaky debesies stulpe, naktį – ugnies stulpe.+ 15 Jei leisi šiems žmonėms išsyk pražūti, tautos, kurios girdėjo apie tavo šlovę, kalbės: 16 ‘Jehova nepajėgė nuvesti šių žmonių į kraštą, kurį buvo jiems prisiekęs atiduoti, tad išgalabijo juos dykumoje.’+ 17 Todėl meldžiu, Jehova, tebūna akivaizdi tavoji galia, nes duodamas pažadą sakei: 18 ‘Jehova yra lėtas pykti ir kupinas ištikimosios meilės,+ jis atleidžia kaltę ir nusižengimą, tačiau nepalieka kaltojo nenubausto ir baudžia už tėvų kaltę vaikus ir vaikų vaikus iki trečios ir ketvirtos kartos.’+ 19 Dėl savo didžios ištikimosios meilės atleiski šiai tautai jos nusižengimą, taip kaip atleisdavai iki šiol nuo pat išėjimo iš Egipto.“+

20 Jehova atsakė: „Atleidžiu jiems, kaip prašei.+ 21 Kaip aš gyvas, žemė bus pilna Jehovos šlovės.+ 22 Bet nė vienas iš tų, kurie mėgino mano kantrybę+ – jau dešimt kartų – ir neklausė mano balso,+ nors buvo matę mano šlovę ir visus darbus+ Egipte ir dykumoje, 23 neregės krašto, kurį duoti pažadėjau jų protėviams. Tie, kurie manęs negerbia, jo nepamatys.+ 24 O savo tarną Kalebą,+ visai kitokios dvasios žmogų, man visa širdimi atsidavusį, tikrai įvesiu į kraštą, į kurį jis buvo įžengęs, ir jo palikuoniai jį paveldės.+ 25 Kadangi slėnyje gyvena amalekiečiai ir kanaaniečiai,+ rytoj turite apsigręžti ir keliauti atgal į dykumą Raudonosios jūros link.“+

26 Jehova tarė Mozei ir Aaronui: 27 „Kiek dar ši nedora bendruomenė murmės prieš mane?+ Girdėjau izraelitų murmėjimą.+ 28 Sakyk jiems: ‘Kaip aš gyvas, – skelbia Jehova, – padarysiu jums tai, ką girdėjau jus kalbant.+ 29 Jūsų lavonai gulės šioje dykumoje.+ Iš visų surašytųjų – tų, kuriems 20 ir daugiau metų, – iš visų, kurie murmėjo prieš mane,+ 30 nė vienas neįeis į kraštą, kurį prisiekiau* atiduoti jums gyventi,+ išskyrus Jefunės sūnų Kalebą ir Nūno sūnų Jozuę.+

31 Ten įvesiu jūsų vaikus, kurie, pasak jūsų, turėjo tapti grobiu.+ Duosiu jiems pažinti kraštą, į kurį įžengti nepanorėjote.+ 32 O jūsų lavonai liks gulėti dykumoje. 33 Ir jūsų vaikams dar 40 metų teks ganyti gyvulius tyrlaukiuose+ ir kentėti dėl jūsų neištikimybės*, kol jūs visi iki vieno šioje dykumoje išmirsite.+ 34 Kraštą žvalgėte 40 dienų,+ tad 40 metų+ – už kiekvieną dieną po metus, metus už dieną – turėsite kentėti dėl savo nusikaltimo. Tada žinosite, ką reiškia man priešintis*.

35 Tai sakau aš, Jehova. Štai ką padarysiu šiai nedorai bendruomenei, susibūrusiai prieš mane: jie susilauks galo šitoje dykumoje, žus šioje dykynėje.+ 36 Kadangi vyrai, kuriuos Mozė siuntė išžvalgyti krašto, sugrįžę skleidė apie kraštą blogas kalbas+ ir sukurstė visą bendruomenę prieš Mozę murmėti, 37 kadangi tie vyrai peikė tą kraštą, jie bus nubausti – kris negyvi Jehovos akivaizdoje.+ 38 Iš tų, kurie ėjo išžvalgyti krašto, tik Nūno sūnus Jozuė ir Jefunės sūnus Kalebas liks gyvi.’“+

39 Mozė perdavė šiuos žodžius izraelitams ir žmonės ėmė labai sielotis. 40 Rytą jie atsikėlė anksti ir rengėsi žygiuoti į krašto kalnagūbrius. „Štai mes pasiruošę eiti į tą vietą, apie kurią Jehova kalbėjo, mes pripažįstame, kad nusidėjome“,+ – sakė jie. 41 Mozė jiems tarė: „Kodėl vėl priešinatės Jehovos įsakymui? Jūsų sumanymas nebus sėkmingas. 42 Niekur neikite, nes Jehova jums nepadės. Priešai jus nugalės!+ 43 Ten susidursite su amalekiečiais ir kanaaniečiais+ ir krisite nuo kalavijo. Nusigręžėte nuo Jehovos, todėl Jehova jums nepadės.“+

44 Bet jie užsispyrė ir leidosi krašto kalnagūbrių link.+ O Jehovos Sandoros Skrynia ir Mozė nepajudėjo iš stovyklos.+ 45 Kalnagūbriuose gyvenantys amalekiečiai ir kanaaniečiai nusileidę žemyn puolė juos ir nusivijo iki pat Hormos.+