Pakartoto Įstatymo
32 „Klausykis, dangau, ir aš kalbėsiu,
teišgirsta žemė mano žodžius.
2 Mano pamokymai kris lyg lietus,
mano žodžiai lašės lyg rasa,
it dulksna ant žolynų,
it dosnus lietus ant augalijos.
3 Aš paskelbsiu Jehovos vardą.+
Pasakokite, koks didis mūsų Dievas!+
Jie nebėra jo vaikai ir patys dėl to kalti.+
Tai sugedusi, iškrypusi karta!+
Argi jis nėra jūsų Tėvas, ar ne jo dėka atsiradote,+
ar ne jis jus sukūrė, iš jūsų tautą padarė?
7 Prisimink senąsias dienas,
pasvarstyk apie praėjusių kartų laikus.
Paklausk tėvą, ir jis tau papasakos,+
pasiteirauk senolių, ir jie tau pasakys.
8 Kai Aukščiausiasis dalijo tautoms paveldą,+
tautoms ribas jis nustatė+
žiūrėdamas Izraelio sūnų skaičiaus.+
11 Kaip erelis ragina kilti jauniklius,
plasnodamas virš lizdo,
kaip išskleidęs sparnus juos pagauna
ir neša ant savo plunksnų,+
12 taip jį* vedė Jehova – tiktai jis,+
jokio svetimo dievo su juo nebuvo.+
13 Jis leido jam valdyti žemės aukštumas,+
maitino laukų gėrybėmis,+
sotino medumi iš uolos,
davė aliejaus iš kiečiausio akmens*,
14 sviesto iš bandų ir pieno iš kaimenių,
taip pat rinktinių avių*,
Bašano avinų ir ožių,
jo gėrimas buvo vynuogių kraujas*.
15 Bet Ješurūnas* nutuko ir ėmė spyriotis.
Taip, tu nutukai, tapai apkūnus ir storas.+
Jis paliko Dievą, savo Kūrėją,+
paniekino savo išgelbėjimo Uolą.
17 Aukas aukojo ne Dievui, o piktosioms dvasioms+ –
dievams, kurių nepažinojo,
naujiems, ką tik atsiradusiems,
dievams, apie kuriuos jų protėviai nebuvo nė girdėję.
19 Jehova visa tai matė ir juos atmetė+ –
atmetė savo sūnus ir dukteris už tai, kad jį skaudino.
20 Jis tarė: ‘Paslėpsiu nuo jų savo veidą,+
pažiūrėsiu, kur jie pasidės.
21 Jie mane pykdė, garbino tuos, kurie nėra dievai,+
niekingiems stabams lenkdamiesi mano apmaudą kurstė.+
Aš irgi jiems pavydą sukelsiu – per tuos, kurie nėra mano tauta,+
per neišmanėlių tautą jų apmaudą kurstysiu.+
22 Mano pyktis uždegė ugnį,+
jos liepsna sieks pačias kapo* gelmes,+
nuniokos žemę ir jos derlių,
padegs net kalnų pamatus.
23 Padauginsiu jų vargus,
laidysiu į juos savo strėles.
Užleisiu ant jų plėšrius žvėris,+
nuodingus žemės šliužus.
26 Būčiau galėjęs pasakyti: „Išblaškysiu juos,
net jų vardą ištrinsiu žmonėms iš atminties“,
27 bet nenorėjau, kad priešas tyčiotųsi,+
kad priešininkai klaidingai suprastų+
ir sakytų: „Mūsų ranka juos įveikė,+
ne Jehova tai padarė.“
30 Juk ar gali vienas vytis tūkstantį,
du – persekioti dešimt tūkstančių?+
Ne, nebent jų Uola juos būtų pardavęs,+
nebent Jehova juos būtų palikęs.
31 Net mūsų priešai supranta,
kad jų uola neprilygsta mūsų Uolai.+
32 Šios tautos vynmedis yra iš Sodomos,
iš Gomoros vynuogynų.+
Jos vynuogės nuodų pilnos,
jų kekės karčios.+
33 Jos vynas – gyvačių nuodai,
mirtini kobros nuodai.
34 Visus jos darbus esu užantspaudavęs
ir laikau saugykloje.+
35 Kerštas mano, aš atmokėsiu.+
Metui atėjus, nedorėlio koja paslys.+
Jau arti nelaimės diena,
tai, kas jų laukia, įvyks netrukus.’
36 Jehova spręs savo tautos bylą,+
jis pagailės savo tarnų,+
pamatęs, kad jų jėgos išseko,
kad visi, kurie liko, yra bejėgiai ir silpni.
37 Tada jis tars: ‘Kur jų dievai,+
jų uola, prie kurios ieškojo užuovėjos?
Tekyla jums padėti,
tesuteikia užuovėją.
Niekas neištrūks iš mano rankos.+
40 Keliu ranką dangun
ir prisiekiu: „Kaip aš gyvas per amžius...“+
41 Jei jau galandu savo žvilgantį kalaviją
ir rengiuosi vykdyti nuosprendį,+
tai atkeršysiu savo priešams,+
atmokėsiu tiems, kurie manęs nekenčia.
42 Girdysiu savo strėles krauju –
krauju nužudytųjų ir belaisvių,
duosiu kalavijui misti mėsa –
priešų vadų galvomis.’
43 Džiaukitės, tautos, kartu su jo tauta,+
nes jis atkeršys už savo tarnų kraują,+
atmokės priešininkams+
ir atpirks* savo tautos žemę.“
44 Taigi Mozė kartu su Nūno sūnumi Ozėju*+ perskaitė žmonėms visus šios giesmės žodžius.+ 45 Baigdamas kalbėti Izraeliui 46 Mozė pasakė: „Dėkitės į širdį visus įspėjimus, kuriuos šiandien ištariau,+ įsakykite savo vaikams rūpestingai vykdyti visus šio Įstatymo žodžius.+ 47 Tai ne tušti žodžiai, o jūsų gyvastis+ – jų laikydamiesi ilgai gyvensite žemėje, kurios užimti keliatės per Jordaną.“
48 Tą pačią dieną Jehova Mozei pasakė: 49 „Užkopk į Neboją, Abarimų kalnyno kalną,+ esantį Moabo žemėje priešais Jerichą, ir apžvelk Kanaano kraštą, kurį duodu izraelitams nuosavybėn.+ 50 Ant to kalno tu mirsi, nueisi ten, kur protėviai,* – kaip kad ant Horo kalno mirė tavo brolis Aaronas,+ kaip kad ir jis nuėjo ten, kur protėviai, – 51 nes judu, izraelitams matant, pasielgėte neištikimai prie Meribos vandenų+ Kadeše, Cino dykumoje, ir Izraelio tautos akivaizdoje neiškėlėte mano šventumo.+ 52 Iš tolo tu regėsi žemę, kurią atiduodu Izraeliui, bet į ją neįžengsi.“+