Malachijo

1 Žinia nuo Dievo.

Žodis, kurį Jehova perdavė Izraeliui per Malachiją*.

2 „Iš meilės aš tiek dėl jūsų padariau!+ – sako Jehova. –

Bet jūs manęs klausiate: ‘Ir ką gi tu dėl mūsų padarei iš meilės?’

Ar Ezavas nėra Jokūbo brolis?+ – tai Jehovos žodis. Tačiau Jokūbą aš mylėjau, 3 o Ezavo nekenčiau.+ Jo kalnus paverčiau dykyne,+ jo paveldą atidaviau tyrų šakalams.+

4 Edomas sako: ‘Nors mus sutriuškino, mes dar sugrįšime ir prikelsime griuvėsius.’ O aš, Jehova, kareivijų Viešpats, sakau: jie statys, bet aš griausiu, ir jie bus vadinami „nedorybės kraštu“ ir „tauta, kurią Jehova pasmerkė amžiams“.+ 5 Savo akimis tai matysite ir tarsite: ‘Tebūna Jehova šlovinamas visame Izraelio krašte!’

6 Sūnus gerbia tėvą,+ tarnas – savo šeimininką. Tad jei esu tėvas,+ kodėl manęs negerbiate?+ Jei esu šeimininkas, kodėl manęs nesibijote? Taip aš, Jehova, kareivijų Viešpats, sakau jums, kunigai, – jums, kurie niekinate mano vardą.+

Bet jūs klausiate: ‘Kaipgi mes tavo vardą niekiname?’

7 Ogi atnašaudami ant mano aukuro suterštą maistą*.

Jūs klausiate: ‘Kaip mes tave suteršiame?’

Ogi sakydami: ‘Jehovos stalas+ vertas paniekos.’ 8 Atvedę aukoti aklą gyvulį jūs sakote: ‘Nieko čia blogo.’ Atvedę aukoti raišą ar ligotą gyvulį irgi sakote: ‘Nieko čia blogo.’+

Pamėginkite tokius atvesti savo valdytojui. Ar bus jisai jumis patenkintas, ar maloniai jus priims? – sako Jehova, kareivijų Viešpats. –

9 Nagi, maldaukite Dievą malonės! Kaip jis gali maloniai jus priimti, jei ateinate su tokiomis aukomis? – sako Jehova, kareivijų Viešpats. –

10 Ar rasis tarp jūsų bent vienas, kuris noriai uždarytų duris*?+ Be atlygio jūs net ugnies ant mano aukuro nekuriate!+ Neturiu dėl ko jumis džiaugtis, – sako Jehova, kareivijų Viešpats. – Nedžiugina manęs nė atnašos iš jūsų rankų.+

11 Nuo rytų iki vakarų* mano vardas bus didis tautose.+ Manajam vardui visur kils aukų dūmai ir bus aukojamos deramos aukos, nes mano vardas bus didis tautose,+ – sako Jehova, kareivijų Viešpats. –

12 O jūs paniekinate jį*+ sakydami: ‘Jehovos stalas suterštas, todėl ir maistą – Dievui skirtas atnašas – ant jo galime dėti prastą.’+ 13 Be to, jūs purkštaujate, – sako Jehova, kareivijų Viešpats, – ir skundžiatės: ‘Oi, koks vargas!’ Jūs atvedate vogtus, raišus ir ligotus gyvulius. Ir tai jūsų dovana?! Nejau turėčiau visa tai iš jūsų priimti?+ – sako Jehova. –

14 Tebūna prakeiktas klastūnas, kuris turi sveiką patiną savo kaimenėje, bet, davęs Jehovai įžadą, aukoja gyvulį su trūkumais. Juk aš esu didis Karalius,+ – sako Jehova, kareivijų Viešpats, – ir mano vardas tautoms kels pagarbią baimę.+