Romiečiams

1 Paulius, Jėzaus Kristaus vergas, pašauktas būti apaštalu, Dievo paskirtas garsinti gerąją naujieną.+ 2 Toji naujiena yra apie tai, ką Dievas iš anksto buvo pažadėjęs per savo pranašus šventuosiuose raštuose, 3 tai yra apie jo Sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo palikuonių,+ 4 šventumo dvasios galybe prikeltą iš mirusių ir taip patvirtintą Dievo Sūnumi,+ – apie Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. 5 Per jį mes gavome malonę ir apaštalystę,+ kad jo vardo garbei visų tautų žmones+ ragintume būti klusnius dėl tikėjimo. 6 Iš tų tautų ir jūs esate pašaukti, kad priklausytumėte Jėzui Kristui. 7 Taigi aš, Paulius, rašau jums, visiems Dievo mylimiesiems, esantiems Romoje, pašauktiems šventiesiems.

Malonė jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir nuo Viešpaties Jėzaus Kristaus.

8 Pirmiausia noriu jums pasakyti, kad per Jėzų Kristų dėkoju už jus visus savo Dievui, nes visame pasaulyje kalbama apie jūsų tikėjimą. 9 Dievas, kuriam visa savo dvasia tarnauju, skelbdamas gerąją naujieną apie jo Sūnų, gali paliudyti, kad aš be paliovos miniu jus savo maldose+ 10 ir meldžiu Dievą leisti, jei tik įmanoma, man pagaliau pas jus atvykti. 11 Mat aš trokštu jus pamatyti, kad galėčiau pasidalyti su jumis kokia nors dvasine dovana ir jus sustiprinti, 12 tikriau tariant, kad visi galėtume pasidrąsinti+ vienas kito – tiek jūsų, tiek mano – tikėjimu.

13 Noriu, broliai, kad žinotumėte: daugelį kartų ketinau pas jus atvykti, tik man iki šiol vis kas nors sutrukdydavo. Juk ir tarp jūsų, kaip ir kitose tautose, trokštu rasti vaisių. 14 Esu skolingas tiek graikams, tiek barbarams*, tiek išmintingiesiems, tiek neišmanėliams, 15 tad nekantrauju ir jums Romoje paskelbti gerąją naujieną.+ 16 Gerosios naujienos aš nesigėdiju,+ juk ji yra Dievo galybė, galinti išgelbėti kiekvieną tikintįjį+ – pirma žydą,+ paskui graiką.+ 17 Mat tiems, kurie tiki, per ją apreiškiamas Dievo teisumas,+ ir jų tikėjimas stiprėja, kaip parašyta: „Teisusis bus gyvas dėl tikėjimo.“+

18 O žmonėms, kurie neteisumu užgniaužia tiesą, Dievas už jų bedievystę ir neteisumą+ apreiškia iš dangaus savo rūstybę,+ 19 juk kas gali būti apie Dievą žinoma, jiems akivaizdu, Dievas jiems tai atskleidė.+ 20 Jo neregimosios ypatybės, tai yra jo amžinoji galybė+ ir dievystė,+ aiškiai matomos nuo pat pasaulio sukūrimo, suvokiamos iš kūrinių.+ Taigi tie žmonės nepateisinami. 21 Nors pažinojo Dievą, jo kaip Dievo nešlovino ir jam nedėkojo. Per savo tuščius svarstymus jie paklydo ir neprotingos jų širdys aptemo.+ 22 Jie tvirtino esą išmintingi, bet tapo kvaili 23 ir išmainė nemirtingojo Dievo šlovę į mirtingo žmogaus, paukščių, keturkojų, roplių pavidalo atvaizdus.+

24 Todėl Dievas atidavė juos netyrumui, kad jie tenkintų savo širdžių geismus ir terštų savo kūną. 25 Dievo tiesą jie iškeitė į melą, garbino kūrinius ir tarnavo jiems, o ne Kūrėjui, – tebūna jam šlovė per amžius! Amen! 26 Štai kodėl Dievas atidavė juos nežabotam geidulingumui.+ Jų moterys prigimtinius santykius iškeitė į priešingus prigimčiai.+ 27 Panašiai ir vyrai, paniekinę prigimtinius santykius su moterimis, degte užsidegė geiduliu vienas kitam. Vyrai darė begėdystes su vyrais+ ir atsiėmė pelnytą atpildą už savo nuodėmę.+

28 Kadangi jie nenorėjo pripažinti* Dievo, Dievas paliko juos vadovautis sugedusiu protu ir daryti, kas nedera.+ 29 Jie tapo pilni visokio neteisumo,+ nedorumo, gobšumo,+ blogybės, pilni pavydo.+ Jie žudo,+ kivirčijasi, apgaudinėja,+ elgiasi piktavališkai,+ liežuvauja, 30 apkalbinėja,+ nekenčia Dievo. Jie – akiplėšos, išpuikėliai, pagyrūnai, išradingi piktadariai, neklauso gimdytojų,+ 31 neturi supratimo,+ nesilaiko duoto žodžio, nemyli artimųjų, yra negailestingi. 32 Nors puikiai žino, ką skelbia Dievo teisingumas, – kad tie, kurie šitaip elgiasi, verti mirties,+ – jie ne tik patys tokius dalykus daro, bet ir kitiems, kurie taip elgiasi, pritaria.