Izaijo
57 Teisusis pražūva,
bet širdies dėl to niekam neskauda.
4 Iš ko gi šaipotės?
Prieš ką gerklę laidote, kam rodote liežuvį?
Argi jūs – ne nuodėmės vaikai,
ne apgaulės palikuoniai?+
6 Glotnūs slėnio* akmenys – tavo* pasirinktoji dalis.+
Taip, jie – tavo dalis.
Liejamąsias aukas jiems aukoji, dovanas atnašauji.+
Nejau manai, kad esu tuo patenkintas*?
8 Už durų ir staktų pasistatei sau atvaizdą*.
Mane palikusi tu apsinuoginai,
užlipai viršun ir platų guolį paklojai.
Siuntei toli savo pasiuntinius,
nusileidai į pačią kapo* gilybę.
10 Daugybę kelių išvaikščiojusi nuvargai,
bet vis tiek nesakei: ‘Tai beviltiška!’
Savyje radai naujų jėgų
ir toliau darai savo*.
Vėjas juos visus nupūs,
vienu dvelktelėjimu išnešios.
O kas prie manęs glausis, paveldės kraštą,
nuosavybėn gaus mano šventąjį kalną.+
14 Girdėsite sakant: ‘Tieskite, tieskite vieškelį! Paruoškite kelią!+
Pašalinkite kliūtis mano tautai nuo tako.’“
15 Tas, kuris prakilnus, didingas, amžinas,+
kurio vardas šventas,+ sako:
„Nors gyvenu aukštybėse, šventoje vietoje,+
esu su tais, kurių dvasia sugniužusi ir prislėgta.
Prislėgtajam aš pakelsiu dvasią,
sugniuždytajam širdį atgaivinsiu.+
16 Ne amžinai jiems priekaištausiu,
ne visada ant jų rūstausiu,+
antraip žmogaus dvasia suglebtų,+
visa, kas gyva, nusilptų.
17 Rūstavau ant jo*, kad pelnosi iš nedorybės.+
Supykęs jį plakiau, slėpiau savo veidą,
bet maištauti jis nepaliovė,+ ėjo, kur veda širdis.
Paguosiu jį+ ir tuos, kurie su juo rauda.+
20 O nedorėliai – lyg šėlstanti, nerimastinga jūra,
kurios bangos tik žoles ir dumblą krantan išplauna.