Hebrajams

1 Senovėje Dievas daugelį kartų ir įvairiais būdais kalbėjo mūsų protėviams per pranašus,+ 2 o dabar* prabilo į mus per Sūnų,+ kurį yra paskyręs visa ko paveldėtoju,+ per kurį ir laikmečius* yra nustatęs.+ 3 Jis yra Dievo šlovės atspindys,+ tikslus jo esybės atvaizdas,+ ir viską palaiko jo* galingu žodžiu. Nuplovęs mūsų nuodėmes+ jis atsisėdo Aukščiausiojo* dešinėje aukštybėse.+ 4 Jis tapo pranašesnis už angelus+ – tiek pranašesnis, kiek prakilnesnį už juos paveldėjo vardą.+

5 Kuriam gi iš angelų Dievas yra kada pasakęs: „Tu man esi sūnus, nuo šiandien būsiu tavo tėvas“+ ir: „Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus“?+ 6 Apie metą, kai vėl atves Pirmagimį+ į žemę, jis sako: „Tereiškia jam pagarbą* visi Dievo angelai.“

7 Be to, apie angelus pasakyta: „Tu savo angelus darai galingais vėjais*, tarnus+ savuosius – ugnies liepsnomis“,+ 8 o apie Sūnų: „Amžių amžiais Dievas bus tavasis sostas.+ Karališkasis tavo skeptras – teisingumo skeptras. 9 Tu branginai teisumą ir bodėjais nedorybe, tad Dievas, tavo Dievas, džiugesio aliejum patepė tave+ gausiau nei tavo bičiulius.“+ 10 Ir dar: „Tu, Viešpatie, pradžioje padėjai žemės pamatus, ir dangūs – tavo rankų darbas. 11 Jie pražus, o tu pasiliksi. Lyg drabužis jie visi susidėvės, 12 tarsi skraistę, tarsi apdarą juos suvyniosi. Jie bus pakeisti, o tu esi tas pats, ir tavo metams nėra galo.“+

13 Ir apie kurį iš angelų Dievas yra kada pasakęs: „Sėskis mano dešinėje ir palūkėk, kol padėsiu tavo priešus lyg suolelį tau po kojų“?+ 14 Argi angelai nėra tarnaujančios dvasios?+ Argi jie visi nėra siųsti patarnauti tiems, kurie paveldės išgelbėjimą?