Izaijo
Kas žengia su didžia jėga?
„Tai aš – tasai, kuris skelbia teisumą,
kuris labai galingas ir gali išgelbėti.“
3 „Aš vienas vynuoges myniau,
jokio žmogaus iš tautų su manimi nebuvo.
Įniršęs jas traiškiau,
myniau pykčio apimtas.+
Jų kraujas mano drabužius aptaškė,
visą mano rūbą sutepė.
5 Žvalgiausi, bet nebuvo kas padėtų,
suglumau, kad neatsirado kas palaikytų.
7 Prisiminęs visa, ką dėl mūsų Jehova padarė,
apie Jehovos ištikimąją meilę kalbėsiu,
šlovingus Jehovos darbus apsakysiu.+
Apsakysiu, kiek daug gera dėl Izraelio namų jis padarė
iš savo gailestingumo ir didžios ištikimosios meilės.
8 Jis manė: „Jie – mano tauta, mano sūnūs, kurie neišduos.“+
Todėl ir tapo jų gelbėtoju.+
10 Deja, tie maištavo+ ir jo šventą dvasią liūdino.+
11 Ir jie prisiminė senovės dienas –
dienas jo tarno Mozės:
„Kurgi tasai, kuris juos ir savo kaimenės ganytojus+ per jūrą pervedė?+
Kurgi tasai, kuris jam savo šventos dvasios įkvėpė,+
12 savo galingąja ranka Mozės dešinę palaikė,+
kuris, kad savo vardą įamžintų,+
jūrą jiems prieš akis perskyrė+
13 ir per siautulingus* vandenis juos vedė
lyg žirgą per lygumą*,
kad eidami nekluptų?
Kur tavo užsidegimas ir galybė?
Kur tavo atjauta+ ir gailestingumas?+
Mums tai nepasiekiama.
Net jei Abraomas apie mus nenorėtų žinoti,
net jei Izraelis mūsų nepripažintų,
tu, Jehova, esi mūsų Tėvas.
Atpirkėju nuo amžių tave vadiname.+
17 Kodėl, Jehova, leidi iš tavo kelių išklysti*?
Kodėl leidi mūsų širdims užkietėti* ir tavęs nebijoti?+
Sugrįžki dėl savo tarnų,
dėl tautos, kuri tau priklauso.+
19 Jau seniai nebesame tokie, kuriems tu viešpatauji,
tokie, kurie galėtų tavo vardu vadintis.