Jobo
12 Jobas į tai atsakė:
2 „Jūs iš tikrųjų viską žinot,
išmintis numirs kartu su jumis!
3 Bet ir aš turiu proto,
nesu už jus menkesnis.
Kas gi nežino visų tų dalykų?
Teisus, doras žmogus tapo pajuoka.
5 Lengvabūdžiai šaiposi iš negandos,
mãno, kad nelaimė ištinka tik silpnuosius*.
6 Plėšikų palapinėse ramu.+
Saugūs jaučiasi, kas Dievą pykdo,+
kas savo dievą rankose nešioja.
7 Tačiau paklauski gyvulių, ir jie tave pamokys,
paklausk dangaus sparnuočių, ir jie tau pasakys.
8 Pažvelk į žemę,* ir ji tave pamokys,
jūrų žuvys tau paaiškins.
9 Kas iš jų visų nežino,
kad Jehovos ranka tai padarė?
11 Ar ne ausis tiria žodžius taip,
kaip gomurys ragauja maistą?+
12 Ar ne žilagalviai yra prikaupę išminties?+
Ar ne su amžiumi ateina supratimas?
14 Ką jis nugriauna, nebeatstatysi,+
ką jis uždaro, joks žmogus nebeatidarys.
16 Jam priklauso jėga ir išmanymas,+
jo rankose ir klystantis, ir klaidinantis.
18 Jis pančius atriša, karalių užmazgytus,+
ir jiems patiems raiščiu suveržia juosmenį.
20 Patarėjams jis atima kalbą,
senoliams* – nuovoką,
21 ant didžiūnų panieką išlieja,+
nusilpnina galinguosius*.
22 Jis atidengia, kas slypi giliai tamsoje,+
tamsybes iškelia į šviesą.
23 Tautas išaukština, kad sunaikintų,
pagausina, kad jas ištremtų.