Ezros

9 Kai visa tai buvo atlikta, pareigūnai į mane kreipėsi sakydami: „Nei Izraelio liaudis, nei kunigai su levitais nėra atsiriboję nuo aplinkinių tautų – kanaaniečių, hetitų, perizų, jebusiečių, amonitų, moabitų, egiptiečių+ ir amoritų+ – ir jų bjauriųjų papročių jie nesibodi.+ 2 Jie ėmė jų dukteris sau ir savo sūnums į žmonas,+ ir dabar šventieji palikuoniai+ yra susimaišę su tomis tautomis!+ Labiausiai šituo yra prasikaltę pareigūnai ir valdininkai.“

3 Kai tik apie tai išgirdau, persiplėšiau drabužius*, roviausi plaukus ir barzdą, sėdėjau netekęs amo. 4 Taip be žado išsėdėjau iki pat vakarinės javų atnašos.+ Tuo tarpu, susirūpinę dėl tremtinių neištikimybės, prie manęs ėmė rinktis visi, kas nebuvo abejingi Izraelio Dievo žodžiams*.

5 Vakarinės javų atnašos metui atėjus,+ pakilau iš vietos, kur perplėštais drabužiais nusižeminęs sėdėjau, puoliau ant kelių ir, iškėlęs rankas į Jehovą, savo Dievą, 6 meldžiausi: „Mano Dieve, man gėda ir nedrąsu pažvelgti į tave. Mano Dieve, mūsų nusikaltimų – virš galvos ir mūsų kaltė pasiekė dangų!+ 7 Nuo protėvių laikų iki pat šios dienos mus slegia didelė kaltė.+ Dėl savo nusikaltimų mes, mūsų karaliai ir kunigai buvome atiduoti aplinkinių kraštų karaliams į rankas, atiduoti kalavijui,+ atiduoti į nelaisvę.+ Mes buvome apiplėšti,+ pažeminti, ir taip tebėra iki šiol.+ 8 Bet dabar trumpą valandėlę Jehova, mūsų Dievas, suteikė mums malonę, leisdamas likučiui išsigelbėti ir duodamas saugų prieglobstį* savo šventoje vietoje,+ kad mūsų akys, o Dieve, švytėtų ir savo vergystėje kiek atsigautume. 9 Nors esame vergai,+ Dievas vergijoje mūsų nepaliko. Mylėdamas mus ištikimąja meile, jis palankiai nuteikė Persijos valdovus+ ir davė mums pajausti atgaivą, kad prikeltume iš griuvėsių Dievo Namus+ ir kad turėtume akmens mūrą Jude ir Jeruzalėje.

10 Bet ką dabar, mūsų Dieve, po visko begalime pasakyti? Juk apleidome tavo įsakymus, 11 kuriuos per savo tarnus, per pranašus, mums perdavei sakydamas: ‘Kraštas, kurį ruošiatės paveldėti, yra netyras, nes to krašto tautos netyros, nes jų papročiai bjaurūs. Tasai kraštas jų netyrumo pilnas – nuo vieno galo iki kito.+ 12 Tad neduokite savo dukterų jų sūnums ir neimkite jų dukterų savo sūnums.+ Nedarykite nieko dėl jų ramybės ir gerovės+ – tada būsite stiprūs, galėsite valgyti krašto gėrybes ir kaip amžiną paveldą perduoti kraštą savo sūnums.’ 13 Po visko, kas už mūsų piktus darbus ir sunkias nuodėmes mums yra nutikę, – nors tu, Dieve, elgeisi su mumis ne pagal mūsų nusikaltimą+ ir mums, čia esantiems, leidai išsigelbėti,+ – 14 nejaugi vėl laužysime tavo įsakymus ir vedybomis giminiuosimės su tautomis, kurios tokias bjaurystes daro?+ Argi neužsirūstintum tuomet ant mūsų, argi nesunaikintum nepalikdamas nė likučio, nė vieno gyvo? 15 Jehova, Izraelio Dieve, tu esi teisus+ – juk mes, likutis, iki šios dienos tebesame gyvi. Štai nusikaltę stovime tavo akivaizdoje, nors dėl viso šito tavo akivaizdoje stovėti negalėtume.“+