Izaijo
59 Jehovos ranka nėra per trumpa, kad negalėtų išgelbėti,+
jo ausis nėra apkurtusi, kad negalėtų išgirsti.+
2 Tai jūsų kaltės nuo Dievo jus atskyrė,+
dėl jūsų nuodėmių jis slepia savo veidą,
klausytis jūsų nebenori.+
Melą kalba jūsų lūpos,+ neteisybė jums ant liežuvio.
Visi kliaujasi tuo, kas tuščia,+ ir niekus kalba.
Pradėję vargą, jie pagimdo piktenybę.+
Kas tuos kiaušinius valgys, mirs,
iš sudaužyto kiaušinio iššliauš angis.
Nedori jų darbai,
jų rankose – smurtas.+
Piktavališkos jų mintys,
kur tik jie eina, ten pragaištį ir vargą sėja.+
Kreivus kelius jie sau pramynė,
kas vaikšto jais, taikos nematys.+
9 Todėl toli nuo mūsų teisingumas,
teisumas mus aplenkia.
Laukiame šviesos, deja – tamsu,
laukiame aiškios dienos, bet vaikštome sutemose.+
Vidudienį lyg patamsyje klumpame,
tarp stipriųjų esame tarsi negyvėliai.
11 Kaip lokiai urzgiame,
kaip balandžiai gailiai ulbame.
Teisingumo laukiame, deja, tuščiai,
išgelbėjimo, – bet jis toli nuo mūsų.
Esame maištingi,
savo kaltes gerai žinome.+
13 Prasikaltome, palikome Jehovą,
savo Dievui atsukome nugarą.
Jehova matė, kad teisingumo nėra,
ir jam tai nepatiko.+
16 Jis matė, kad nėra kas padėtų,
jis apstulbo – nėra kas užtartų.
Tada pats savo ranka ėmėsi gelbėti*,
jo paties teisingumas jį vedė.
17 Teisumo šarvais jis apsišarvavo,
ant galvos užsidėjo išgelbėjimo* šalmą,+
keršto drabužiu apsivilko+
ir uolumu lyg apsiaustu* apsisiautė.
Savo atlygio sulauks ir salos.
19 Tenai, kur leidžiasi saulė, bijos Jehovos vardo
ir ten, kur saulė teka, – jo šlovės,
nes jis atplūs kaip veržli upė,
kaip srovė, Jehovos dvasios genama.
21 „Sudarau su jais sandorą,+ – sako Jehova. – Nuo dabar dvasia, besiilsinti ant tavęs, ir žodžiai, kuriuos į lūpas tau įdėjau, per amžius nepasitrauks nuo lūpų nei tau, nei tavo vaikams, nei vaikaičiams. Taip sako Jehova.“