Izaijo

64 Jei tik perplėštum dangų ir nužengtum,

jei tik kalnus sudrebintum ūmai, –

 2 kaip kad ugnis padega žabus,

kaip kad liepsna užvirina vandenį, –

tada priešininkai sužinotų tavo vardą

ir tautos tavo akivaizdoje iš baimės tirtėtų.

 3 Tu darei įstabius darbus – jų nesitikėjome,+

tu nužengei, ir tavo akivaizdoje kalnai ėmė drebėti.+

 4 Nuo seno jokia ausis, joks žmogus nėra girdėjęs,

jokia akis nėra regėjusi, kad be tavęs būtų kitas Dievas –

toks, kuris jo kantriai laukiantiems gera darytų.+

 5 Mieli tau visi, kurie su džiaugsmu daro, kas teisu,+

kurie tave atmena ir tavo keliais eina.

Tu rūstavai, nes savo nuodėmių nepalikome,+

nepaliovėme jų daryti.

 6 Mes netyri – lyg susitepęs žmogus,

mūsų teisūs darbai – lyg drabužis per mėnesines.+

Tarsi lapai visi nuvysime,

mūsų kaltės nuneš mus kaip vėjas.

 7 Niekas tavo vardo nesišaukia,

niekas kibtis į tave nenori.

Savo veidą nuo mūsų paslėpei+

ir kaltėse kamuotis palikai.

Mes – molis, o tu – puodžius,+

visi mes – tavo rankų darbas.

 9 Nerūstauk taip, Jehova,+

amžinai mūsų kaltės neminėk.

Sionas dykuma pavirtęs,

Jeruzalė – dykviete.+

11 Mūsų Namai, kadais šventumo ir šlovės* pilni,

vieta, kur protėviai tave šlovino,

dabar ugnies praryti,+

griuvėsiais virto tai, kas mums brangu.