Jobo
32 Jobas buvo įsitikinęs savo teisumu*,+ tad anie trys vyrai jam nieko nebesakė. 2 Tuo tarpu Elihuvas, būzo+ Barachelio iš Ramo kilties sūnus, labai širdo. Jis degė pykčiu dėl to, kad Jobas gina ne Dievo, o savo teisumą.+ 3 Pyko ir ant trijų Jobo bičiulių, nes, užuot davę tinkamą atsakymą, jie tik apjuodino Dievą.+ 4 Elihuvas laukė, kada galės į Jobą prabilti, mat jie buvo už jį vyresni.+ 5 Matydamas, kad tų trijų vyrų lūpose atsakymo nėra, jis nebetvėrė pykčiu. 6 Tada Elihuvas, būzo Barachelio sūnus, prakalbo:
7 Tariau sau: ‘Tegul amžius kalba
ir nugyventi metai išmintį teskelbia.’
8 Betgi išmanymo teikia dvasia, žmonėse veikianti,
Visagalio alsavimas.+
9 Vien amžius žmogaus nepadaro išmintingo,
ir kas teisu, suvokia juk ne vien senoliai.+
10 Todėl prašau: klausykitės manęs,
aš irgi pasakysiu, ką žinau.
13 Tad nesakykite: ‘Mes radom išmintį.
Sudraus jį Dievas, ne žmogus.’
14 Ne prieš mane jo žodžiai buvo nukreipti,
todėl kalbėsiu jam ne taip, kaip jūs kalbėjot.
15 Suglumę jie štai nebeturi, ką sakyti,
pritrūko vyrams žodžių.
16 Aš laukiu, bet jie tyli,
tik stovi, nieko nepratardami.
17 Todėl dabar kalbėsiu aš –
aš irgi pasakysiu, ką žinau.
18 Esu pritvinkęs žodžių,
ir manyje dvasia nerimsta.
19 Viduj esu lyg vynas, neturintis, kaip išsikvėpti,
lyg naujas vynmaišis, kuris tuojau praplyš.+
20 Turiu kalbėt, kad palengvėtų,
turiu atverti lūpas ir pasisakyti.
O jei mėginčiau, ūmai mane Kūrėjas pragaišintų.