Jobo
16 Tada Jobas tarė:
2 „Daug panašių kalbų esu girdėjęs.
Užuot paguodę, dar labiau kamuojat!+
3 Argi nebus galo tuštiems žodžiams?
Kas tave* kursto taip kalbėti?
4 Ir aš galėčiau šitaip pašnekėti.
6 Jei ir kalbu, neslopsta mano širdgėla.+
Jei nutylu, nė kiek man ne lengviau.
7 Dabar gi jis mane išvargino+
ir nusiaubė visus manuosius.
8 Mane tu sučiupai – tai liudijimas prieš mane.
Mano paties liesumas stoja liudyt man į veidą.
9 Aš jo rūstybės draskomas,
jis laiko pyktį ant manęs+ ir griežia dantį,
it priešas varsto mane akimis.+
10 Jie plačiai prieš mane išsižioja,+
man su panieka kerta per skruostus,
visas pulkas prieš mane susitelkęs.+
11 Dievas vaikigaliams mane atiduoda,
įstumia piktavaliams į rankas.+
12 Gyvenau ramiai, kol manęs jis nesutriuškino,+
kol pagriebęs už sprando manęs nesutrynė,
kol nepavertė savo taikiniu.
13 Jo lankininkai mane apsupa.+
Negailestingai jis perveria man inkstus,+
išlieja žemėn mano tulžį.
14 Mane it mūrą jis pralaužia, spragą po spragos,
lyg karžygys mane jis puola.
16 Mano veidas paraudęs nuo verksmo,+
akių vokus tamsus šešėlis* užgulęs,
17 nors mano rankose nėra jokios blogybės,
nors mano malda tyra.
18 Neslėpk mano kraujo, o žeme!+
Tenebus atilsio vietos mano šauksmui!
19 Betgi turiu liudytoją danguje,
turiu gynėją aukštybėse.
21 Tegu kas nors sprendžia žmogaus ir Dievo bylą,
kaip kad spręstų bylą žmogaus ir jo artimo.+