Jobo
19 Tada vėl prabilo Jobas:
2 „Kiek dar varginsite mano sielą?+
Kiek dar triuškinsite mane savo žodžiais?+
4 Jei aš tikrai prasikaltau,
toji kaltė yra mano paties.
5 Tad jeigu prieš mane didžiuojatės,
jei tvirtinat, kad gėdijamas aš pelnytai,
6 žinokite: tai Dievas mane paklaidino,
tai jis įvarė mane į tinklą.
8 Jis mūru man užtvėrė taką ir negaliu praeiti,
tamsybe uždengė mano kelius.+
9 Jis garbę nuo manęs nuvilko,
nuėmė nuo galvos vainiką.
10 Iš visų pusių triuškina mane ir aš pražūvu,
kaip medį jis išrauna mano viltį.
11 Pykčiu jis dega ant manęs
ir laiko mane priešu.+
12 Pulkai jo telkiasi ir apgulą man rengia,
aplinkui mano palapinę statosi stovyklą.
13 Net mano brolius nuo manęs jis atitolino,
pažįstami nuo manęs nusigręžė.+
15 Savo namų svečiams+ ir vergėms tapau svetimas,
jų akyse aš – svetimšalis.
16 Kviečiuosi savo tarną, bet tas neatsiliepia,
mano lūpos jį maldauja, kad pasigailėtų.
18 Net vaikai mane niekina,
šaipytis pradeda, kai stojuosi.
21 Pagailėkite manęs, bičiuliai, pagailėkite,
nes Dievo ranka mane užgavo.+
22 Kodėl mane persekiojat, kaip persekioja Dievas?+
Ko puolate mane be paliovos*?+
23 Jei tik mano žodžiai būtų surašyti,
jei tik būtų sudėti į knygą!
24 O kad juos įamžintų akmenyje
geležiniu rėžikliu ir švinu!
26 Nors liga ir suės mano odą,
Dievą viliuosi išvysti dar su šiuo kūnu.
27 Pats jį regėsiu,
savo – ne kieno kito – akimis jį matysiu.+
Tačiau dabar jaučiuosi sugniuždytas*,
28 nes sakote: ‘Kaipgi jį persekiojam?’+ –
tarsi nelaimės šaknis manyje glūdėtų.
29 Bijokit patys kalavijo,+
nes kalaviju baudžiama už kaltę.
Žinokite: yra teisėjas.“+