Jobo
37 Dėl to man daužosi širdis,
krūtinėj smarkiai plaka.
2 Tik paklausykit jo griausmingo balso,
dundesio, iš lūpų jo atsklindančio!
3 Per visą dangų Dievas jį paleidžia,
lig žemės pakraščių žaibus nusviedžia.+
4 Tada kažkas lyg suriaumoja –
balsu galingu jis sugriaudžia,+
ir kol jo balsas dunda, žaibams jis duoda valią.
6 Štai sniegui sako: ‘Krisk į žemę!’,+
liūtingam lietui: ‘Smarkiai pliaupk!’,+
7 ir taip nutraukia jis žmogaus užsiėmimą*,
idant mirtingasis apie jo darbus sužinotų.
8 Po urvus žvėrys išsislapsto
ir tūno savo guoliuose.
11 Jis debesis drėgmės pritvenkia
ir pažeria juose žaibų.+
12 Jie plaukia ten, kur jis pakreipia,
ir visa, kas jo įsakyta, žemėj vykdo.+
15 Ar išmanai, kaip Dievas debesis suvaldo
ir kaip iš debesies paleidžia žaibą?
16 Ir kaip yra, kad kybo debesys danguj, – ar išmanai?+
Juk visa tai – darbai nuostabūs Visažinio.+
17 Kodėl įkaista tavo apdaras,
kai žemė tyli, vėjui iš pietų pakilus?+
18 Ar jam galėtumei padėt išploti dangų,+
nukaldinti, kad būtų tvirtas tartum veidrodis?
19 Patark, ką jam turėtume kalbėti.
Nežinome, ką jam sakyt, nes esam tamsoje.
20 Gal jam bus pranešta, kad aš prabilti noriu?
O gal kas nors pasakė ką svarbaus, ką perduot jam vertėtų?+
21 Nemato žmonės saulės,
nors danguje ji šviečia,
kol vėjas nepraskrieja, kol neišsklaido debesų.
22 Iš šiaurės aukso spindesys ateina
ir Dievo prakilnybė+ kvapą gniaužia.
23 Ne mums suvokti Visagalį.+
24 Tad žmonės turi pagarbiai bijoti Dievo.+
O kas įsivaizduoja esąs išmintingas, jo palankumo nepelnys.“+