Išėjimo

16 Iš Elimų Izraelio bendruomenė leidosi keliauti toliau ir antrą mėnesį po išėjimo iš Egipto krašto, penkioliktą to mėnesio dieną, atkeliavo į Sino dykumą,+ plytinčią tarp Elimų ir Sinajaus.

2 Visa Izraelio bendruomenė dykumoje pradėjo murmėti prieš Mozę ir Aaroną.+ 3 „Geriau jau būtume žuvę nuo Jehovos rankos Egipto žemėje, sėdėdami prie mėsos puodų+ ir sotindamiesi duona, – sakė jiems izraelitai. – Išvedėte mus į šią dykynę, kad mirtume badu.“+

4 Tada Jehova Mozei tarė: „Netrukus aš siųsiu jums duonos, ji kris iš dangaus tarsi lietus.+ Tos duonos žmonės kasdien galės pasirinkti tiek, kiek reikia vienai dienai,+ – taip aš juos išmėginsiu ir pažiūrėsiu, ar jie laikysis mano įsakymo, ar ne.+ 5 O šeštą dieną+ tegul prisirenka dvigubai daugiau, nei rinko ankstesnėmis dienomis.“+

6 Taigi Mozė ir Aaronas visiems izraelitams paskelbė: „Šį vakarą pamatysite, kad Jehova yra tas, kuris išvedė jus iš Egipto krašto.+ 7 Rytą taip pat išvysite Jehovos šlovę, nes Jehova išgirdo, kaip prieš jį murmate. O kas esame mudu? Kodėl murmate prieš mus?“ 8 Mozė tęsė: „Vakare Jehova duos jums mėsos, o rytą – duonos iki soties. Tada suprasite, kad Jehova išgirdo jūsų murmėjimą prieš jį. O mudu kas tokie? Jūs murmate ne prieš mus, bet prieš Jehovą!“+

9 Paskui Mozė tarė Aaronui: „Paliepk visai Izraelio bendruomenei: ‘Susirinkite Jehovos akivaizdoje, nes jis išgirdo jūsų murmėjimus.’“+ 10 Kai tik Aaronas baigė kalbėti visai izraelitų bendruomenei, jie pažvelgė į dykumą ir išvydo debesyje Jehovos šlovę.+

11 Jehova Mozei kalbėjo: 12 „Aš girdėjau izraelitų murmėjimą.+ Sakyk jiems: ‘Kai tik saulė nusileis,* jūs gausite mėsos, o rytoj rytą – sočiai duonos.+ Tada suprasite, kad aš esu Jehova, jūsų Dievas.’“+

13 Tą vakarą priskrido putpelių ir jos apdengė visą stovyklą.+ O rytą visur aplink stovyklą iškrito didelė rasa. 14 Rasai nudžiūvus buvo matyti, kad dykuma pasidengusi kažkokiais grūdeliais,+ mažyčiais tarsi šerkšno kruopelytės. 15 Izraelitai, juos išvydę, vieni kitų klausinėjo: „Kas čia?“, mat nežinojo, kas tai yra. Mozė jiems paaiškino: „Tai duona, kurią Jehova jums duoda.+ 16 Štai Jehovos įsakymas: ‘Kiekvienas pririnkite tiek, kiek jums reikia. Kiekvienam žmogui – kiekvienam, gyvenančiam jūsų palapinėje, – pririnkite po omerą*.’“+ 17 Izraelitai ėmėsi rinkti ir vieni pririnko daugiau, kiti – mažiau. 18 Pamatavus omeru paaiškėjo, kad tas, kuris buvo pririnkęs daug, pririnko ne per daug, ir tas, kuris buvo pririnkęs mažai, pririnko ne per mažai.+ Kiekvienas buvo pririnkęs tiek, kiek reikėjo.

19 Tada Mozė jiems prisakė: „Niekas tenepalieka nė trupučio kitam rytui.“+ 20 Bet žmonės nepaklausė. Kai kurie dalį pasilaikė iki ryto ir visa sukirmijo, ėmė dvokti. Mozė supyko ant žmonių. 21 Kas rytą kiekvienas rinkosi tiek, kiek jam reikia, o saulei užkaitinus grūdeliai ištirpdavo.

22 Šeštą dieną tos duonos jie pririnko dvigubai daugiau:+ po du omerus kiekvienam. Bendruomenės vadai atėjo pas Mozę ir jam apie tai pranešė. 23 Mozė jiems tarė: „Štai ką sako Jehova. Rytoj bus visiško poilsio diena, šventas Jehovos šabas.+ Kepkite, ką reikia išsikepti, ir virkite, ką reikia išsivirti,+ o kas liks, pasidėkite rytojui.“ 24 Taigi žmonės, kaip Mozė įsakė, dalį pasiliko rytojui ir šįkart maistas nesudvoko ir nesukirmijo. 25 Mozė sakė: „Šiandien valgykite, ką turite pasilikę, nes ši diena yra Jehovos šabas ir ant žemės nieko nerasite. 26 Rinksite šešias dienas, tačiau septintąją, šabo dieną,+ nerasite nieko.“ 27 Kai kurie septintąją dieną vis tiek išėjo rinkti, bet nieko nerado.

28 Tada Jehova Mozei tarė: „Kiek ilgai jūs nepaisysite mano įsakymų ir įstatymų?+ 29 Atminkite, kad Jehova įsakė jums laikytis šabo.+ Todėl šeštą dieną jis duoda duonos dviem dienoms. O septintąją dieną visi turite likti savo vietoje, niekam neleidžiama niekur eiti.“ 30 Taigi septintąją dieną žmonės laikėsi šabo*.+

31 Tą duoną izraelitai pavadino mana*. Ji buvo kalendros sėklų baltumo, o skoniu priminė paplotį su medumi.+ 32 Mozė tarė: „Štai ką paliepė Jehova: ‘Vieną jos omerą laikysite per kartų kartas, kad būsimos kartos žinotų, kokia duona aš aprūpinau jus dykumoje, išvedęs iš Egipto krašto.’“+ 33 Tada Mozė pasakė Aaronui: „Paimk ąsotį, supilk į jį vieną omerą manos ir padėk Jehovos akivaizdoje. Tebus ji laikoma per kartų kartas.“+ 34 Ir Aaronas padėjo ją priešais liudijimo skrynią*, kad būtų išsaugota, kaip Jehova Mozei buvo įsakęs. 35 Mana buvo izraelitų maistas 40 metų,+ iki jie atkeliavo į gyvenamas žemes,+ iki priartėjo prie Kanaano pakraščių.+ 36 Omeras yra dešimtoji efos* dalis.