Jobo
3 Tada Jobas pravėrė lūpas ir ėmė keikti dieną, kurią buvo gimęs*.+ 2 Jobas kalbėjo:
3 „Tepražūva diena, kurią gimiau,+
ir toji naktis, kai buvo ištarta: ‘Berniukas pradėtas!’
4 Tepavirsta ta diena tamsybe,
tepamiršta ją aukštybių Dievas
ir šviesa jai tenešviečia.
6 O toji naktis – tegul tamsa ją pasigrobia!+
Tenesidžiaugia ji su metų dienomis,
į jokį metų mėnesį ji tenepatenka.
7 Tegul naktis toji tampa nevaisinga,
tenesigirdi joje džiūgavimo
8 ir teprakeikia ją tie, kas prakeikia dieną,
9 Tegul priešaušrio žvaigždės aptemsta,
tenesulaukia ji dienos šviesos,
teneišvysta aušros spindulių.
10 Juk ji neuždarė mano motinos įsčių,+
nepaslėpė vargo nuo mano akių.
11 Kodėl aš nemiriau gimdamas?
Kodėl išeidamas iš įsčių nežuvau?+
12 Kamgi paėmė mane ant kelių
ir davė žįsti krūtis?
13 Gulėčiau dabar sau ramus,+
miegočiau ir ilsėčiau+
14 su žemės karaliais ir jų patarėjais,
kurie statėsi buveines, griuvėsiais jau virtusias,*
15 ar su didžiūnais, turėjusiais aukso
ir savo namus pripildžiusiais sidabro.
16 Kodėl nepražuvau kaip slapta išėjęs vaisius,
kaip vaikelis, šviesos neišvydęs?
17 Juk ir nedorėliai ten nurimsta,
ir visi nuvargusieji ilsisi.+
18 Kaliniai ten randa ramybę,
nebegirdi balso, varančio juos dirbti.
19 Mažas ir didelis ten lygūs+
ir vergas laisvas nuo savo šeimininko.
20 Kam Dievas beduoda šviesą kenčiantiems,
gyvybę – karčiai sielvartaujantiems?+
21 Kodėl nemiršta tie, kurie mirties taip trokšta,+
kurie jos ieško labiau nei lobio,
22 kurie džiūgaute džiūgautų,
linksmi būtų, radę sau kapą?
23 Kam Dievas beduoda šviesą paklydusiam,
jei visus kelius yra jam užkirtęs?+
25 Mane ištiko tai, ko baiminausi,
užgriuvo tai, ko bijojau.
26 Nebeturiu atilsio, rimasties nei ramybės –
nelaimės nuo manęs neatstoja.“