Jozuės

22 Tada Jozuė sukvietė rubenus, gadus ir pusę Manaso giminės 2 ir kalbėjo: „Jūs padarėte visa, ką Jehovos tarnas Mozė buvo jums įsakęs,+ klausėte mano balso, visų mano paliepimų.+ 3 Per visą tą laiką, iki pat šios dienos, jūs nepalikote savo brolių+ ir pareigingai vykdėte Jehovos, savo Dievo, įsakymus.+ 4 Šiandien jūsų Dievas Jehova suteikė jūsų broliams poilsį, kaip ir buvo jiems pažadėjęs.+ Tad dabar galite grįžti į savo palapines žemėje anapus Jordano – žemėje, kurią Jehovos tarnas Mozė davė jums nuosavybėn.+ 5 Tik rūpestingai vykdykite įsakymus ir Įstatymą, jums duotą Jehovos tarno Mozės,+ – mylėkite savo Dievą Jehovą,+ visada eikite jo keliais,+ laikykitės jo įsakymų,+ glauskitės prie jo+ ir tarnaukite jam+ visa širdimi ir visa siela.“+

6 Tada Jozuė palaimino juos, išlydėjo ir tie grįžo į savo palapines. 7 Viena pusė Manaso giminės gavo paveldą Bašane – jį buvo davęs Mozė,+ – o kitai pusei, kaip ir jų broliams, Jozuė paskyrė dalį į vakarus nuo Jordano.+ Išlydėdamas juos namo į savo palapines, Jozuė juos palaimino 8 ir pasakė: „Jūs įgijote daug turto – dideles bandas, daugybę sidabro, aukso, vario, geležies ir drabužių.+ Pasiimkite visa tai ir grįžkite į palapines. Turtą, kurį pagrobėte iš priešų, išsidalykite tarp brolių.“+

9 Atsisveikinę su kitais izraelitais, rubenai, gadai ir pusė Manaso giminės iškeliavo iš Šilojo, esančio Kanaano krašte, ir grįžo į Gileadą+ – žemę, kurią Jehovos paliepimu Mozė atidavė jiems nuosavybėn ir kurioje jie buvo įsikūrę.+ 10 Atkeliavę netoli Jordano, dar tebebūdami Kanaano krašte, rubenai, gadai ir pusė Manaso giminės ten, prie Jordano, pastatė didžiulį aukurą. 11 Po kurio laiko tarp izraelitų pasklido kalbos:+ „Žiūrėkite! Kanaano krašto paribyje, prie Jordano, mums priklausančioje žemėje, rubenai, gadai ir pusė Manaso giminės pasistatė aukurą!“ 12 Sužinojusi apie tai, visa izraelitų bendruomenė susirinko Šilojuje+ ir jau rengėsi eiti kovoti prieš juos.

13 Tada į Gileado kraštą pas Rubeno, Gado ir pusės Manaso giminės žmones izraelitai siuntė Eleazaro sūnų kunigą Finehasą.+ 14 Su juo ėjo dešimt vadų – po vieną kilties vadą iš kiekvienos Izraelio giminės, po vieną kilties vyriausiąjį iš Izraelio tūkstančių.+ 15 Atkeliavę pas Rubeno, Gado ir pusės Manaso giminės žmones į Gileado kraštą, jie kalbėjo:

16 „Visa Jehovos bendruomenė sako štai ką: ‘Kodėl jūs neištikimi Izraelio Dievui?+ Kodėl nusigręžėte nuo Jehovos ir pasistatėte aukurą? Tai maištas prieš Jehovą!+ 17 Argi negana, kad užsitraukėme kaltę prie Peoro? Juk iki šiol nesame jos nusiplovę, nors Jehovos bendruomenė ir buvo už tai nubausta.+ 18 Ar jūs ir vėl norite nuo Jehovos atsimesti?! Jei šiandien prieš Jehovą maištausite, rytoj jis užsirūstins ant visos Izraelio bendruomenės.+ 19 Jeigu jums priklausantis kraštas yra nešvarus, pereikite į kraštą, priklausantį Jehovai,+ – ten, kur Jehovos Padangtė,+ – ir kurkitės tarp mūsų. Tik nemaištaukite prieš Jehovą ir nepadarykite maištininkais mūsų, statydamiesi dar vieną aukurą, nes mes juk turime savo Dievo Jehovos aukurą.+ 20 Kai Achanas,+ Zeracho sūnus, sulaužė ištikimybę Dievui pasiimdamas tai, kas turėjo būti sunaikinta, argi neužsidegė Dievas pykčiu ant visos Izraelio bendruomenės?+ Dėl tos kaltės žuvo ne tik jis, bet ir kiti.’“+

21 Tada rubenai, gadai ir pusė Manaso giminės atsakė Izraelio tūkstančių vyriausiesiems: + 22 „Jehova – dievų Dievas! Jehova – dievų Dievas!+ Jis žino, tegu žino ir Izraelis! Jeigu mes maištavome ir sulaužėme ištikimybę Jehovai, teneparodo jis šiandien mums gailesčio. 23 Jeigu mes išties atsimetėme nuo Jehovos ir šitą aukurą pasistatėme tam, kad aukotume ant jo deginamąsias aukas, javų atnašas ir bendrystės aukas, Jehova mus tenubaudžia.+ 24 Mes tik buvome susirūpinę, kad ateityje jūsų sūnūs neimtų sakyti mūsų sūnums: ‘Ką bendra jūs turite su Jehova, Izraelio Dievu? 25 Jehova padarė Jordaną riba tarp mūsų ir jūsų, rubenai ir gadai! Su Jehova jūs neturite nieko bendra.’ Tada dėl jūsų sūnų kaltės mūsų sūnūs liautųsi garbinę Jehovą*.

26 Todėl nusprendėme statytis aukurą, – bet ne deginamosioms aukoms ar atnašoms. 27 Tai bus liudijimas mums ir jums,+ taip pat būsimoms kartoms, kad tarnausime Jehovai, aukosime jam deginamąsias aukas, atnašas ir bendrystės aukas,+ idant jūsų sūnūs ateityje mūsų sūnums nesakytų: ‘Su Jehova jūs neturite nieko bendra.’ 28 Pamanėme, kad jeigu ateityje mums ir mūsų palikuoniams jie taip sakytų, mes galėtume paaiškinti: ‘Pažiūrėkite į šį aukurą, kurį padarė mūsų protėviai. Jis panašus į Jehovos aukurą, bet padarytas ne deginamosioms aukoms ar atnašoms, o kaip liudijimas jums ir mums.’ 29 Mums nė minties nekilo maištauti prieš Jehovą ar nuo Jehovos nusigręžti+ – nė neketinome statytis kito aukuro deginamosioms aukoms, javų aukoms ir atnašoms, nes aukuras Jehovai, mūsų Dievui, stovi priešais jo Padangtę.“+

30 Kunigas Finehasas, bendruomenės kilčių vadai ir Izraelio tūkstančių vyriausieji tokiu Rubeno, Gado ir Manaso žmonių paaiškinimu buvo patenkinti.+ 31 Eleazaro sūnus kunigas Finehasas pasakė Rubeno, Gado ir Manaso žmonėms: „Dabar žinome, kad Jehova yra tarp mūsų, nes nuo Jehovos jūs nenusigręžėte. Šiandien jūs išgelbėjote izraelitus nuo Jehovos rankos.“

32 Baigę kalbėtis su rubenais ir gadais, Eleazaro sūnus kunigas Finehasas ir vadai sugrįžo iš Gileado krašto į Kanaano žemę ir viską papasakojo kitiems izraelitams. 33 Žmonės tokia žinia buvo patenkinti. Jie šlovino Dievą ir nebėjo kovoti su rubenais ir gadais ir naikinti krašto, kuriame šie buvo apsigyvenę.

34 Rubenai ir gadai davė tam aukurui pavadinimą*. Mat jie sakė: „Jis yra mums liudijimas, kad Jehova yra Dievas.“