Luko

6 Kartą šabo dieną Jėzus ėjo per javų laukus. Jo mokiniai skabė varpas,+ trynė jas rankomis ir valgė.+ 2 Kai kurie fariziejai sakė: „Kodėl per šabą darote, kas neleistina?“+ 3 Bet Jėzus atsakė: „Argi nesate skaitę, ką darė Dovydas, kai jis ir jo vyrai buvo išalkę?+ 4 Jis įėjo į Dievo Namus, gavo atnašinės duonos, valgė ją ir davė savo palydovams, nors jos niekam nebuvo leistina valgyti, tik kunigams?“+ 5 Ir jis jiems pasakė: „Žmogaus Sūnus yra šabo Viešpats.“+

6 Kitą šabą+ jis atėjo į sinagogą ir ėmė mokyti. Ten buvo žmogus paralyžiuota* dešine ranka.+ 7 Raštų aiškintojai ir fariziejai akylai stebėjo, ar Jėzus imsis per šabą gydyti, mat ieškojo, kuo galėtų jį apkaltinti. 8 Bet Jėzus žinojo, ką jie svarsto,+ todėl tarė anam vyrui paralyžiuota* ranka: „Kelkis ir stok į vidurį.“ Ir tas atsistojo. 9 Tada Jėzus jiems pasakė: „Klausiu jūsų: kas leistina per šabą – daryti gera ar daryti bloga? Išgelbėti gyvybę* ar pražudyti?“+ 10 Jėzus nužvelgė visus ir tarė tam žmogui: „Ištiesk ranką.“ Tasai ištiesė, ir ranka tapo sveika. 11 Jie labai įtūžo ir ėmė tartis, ko galėtų prieš Jėzų imtis.

12 Vieną dieną Jėzus užlipo ant kalno melstis Dievui+ ir meldėsi visą naktį.+ 13 Išaušus rytui jis pasikvietė savo mokinius ir išsirinkęs iš jų dvylika pavadino apaštalais.+ 14 Tai buvo Simonas, kurį jis pavadino Petru, jo brolis Andriejus, Jokūbas, Jonas, Pilypas,+ Baltramiejus, 15 Matas, Tomas,+ Alfiejaus sūnus Jokūbas, Simonas, vadinamas Uoliuoju, 16 Jokūbo sūnus Judas ir Judas Iskarijotas (tasai vėliau Jėzų išdavė).

17 Nusileidęs su jais nuo kalno, jis sustojo lygioje vietoje. Ten buvo gausus būrys jo mokinių ir didelė daugybė žmonių iš visos Judėjos, Jeruzalės, Tyro ir Sidono pajūrio, atėjusių pasiklausyti jo ir išsigydyti ligų. 18 Buvo išgydyti net ir tie, kuriuos vargino netyrosios dvasios. 19 Minia veržėsi Jėzų paliesti, nes iš jo sklido galia+ ir visus gydė.

20 Pažvelgęs į savo mokinius, jis prabilo:

„Laimingi jūs, beturčiai, – jūsų yra Dievo Karalystė.+

21 Laimingi jūs, kurie dabar alkstate, – jūs būsite pasotinti.+

Laimingi jūs, kurie dabar verkiate, – jūs juoksitės.+

22 Laimingi esate, kai žmonės jūsų nekenčia,+ varo šalin,+ užgaulioja ir niekina jūsų vardą dėl Žmogaus Sūnaus. 23 Būkite linksmi tokią dieną ir šokinėkite iš džiaugsmo, nes jūsų laukia dosnus atlygis danguje. Juk taip jų protėviai elgėsi ir su pranašais.+

24 O jums, turtuoliai, vargas,+ nes jūs jau gavote savo paguodą.+

25 Vargas jums, kurie dabar sotūs, – jūs alksite.

Vargas jums, kurie dabar juokiatės, – jūs sielvartausite ir verksite.+

26 Vargas jums, jei visi žmonės apie jus gražiai kalba,+ nes lygiai taip jų protėviai elgėsi su netikrais pranašais.

27 O jums, kurie klausotės, aš sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia,+ 28 laiminkite tuos, kurie siunčia jums prakeiksmus, melskitės už tuos, kurie jus užgaulioja.+ 29 Jei kas trenkia tau per vieną skruostą, atsuk jam ir kitą. Ir jei kas atima iš tavęs apsiaustą, nepagailėk jam ir palaidinės.+ 30 Duok kiekvienam prašančiam+ ir iš to, kuris paėmė, kas tavo, nereikalauk grąžinti.

31 Kaip norite, kad žmonės jums darytų, taip jūs patys jiems darykite.+

32 Jeigu mylite tik tuos, kurie jus myli, tai koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai myli tuos, kurie juos myli.+ 33 Jeigu darote gera tik tiems, kurie jums gera daro, koks jūsų nuopelnas? Juk taip elgiasi ir nusidėjėliai. 34 Ir jeigu skolinate tik tiems, iš kurių tikitės atgauti, koks jūsų nuopelnas?+ Juk ir nusidėjėliai skolina nusidėjėliams, kad atgautų tiek pat. 35 Tad mylėkite savo priešus, darykite gera, skolinkite nesitikėdami nieko atgauti,+ tai didis bus jūsų atlygis ir būsite Aukščiausiojo sūnūs, nes jis ir nedėkingiesiems, ir nedoriesiems maloningas.+ 36 Būkite gailestingi, kaip jūsų Tėvas yra gailestingas.+

37 Neteiskite, ir nebūsite teisiami,+ nesmerkite, ir nebūsite smerkiami. Atleiskite, ir jums bus atleista.+ 38 Duokite, ir jums bus duota.+ Saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu supils jums į sterblę. Kokiu saiku seikite, tokiu ir jums seikės.“

39 Jis dar pasakė jiems palyginimą: „Negi gali aklas vesti aklą? Argi neįkris abu į duobę?+ 40 Mokinys nėra viršesnis už savo mokytoją. Kiekvienas, kas gerai išmokytas, bus kaip jo mokytojas. 41 Kodėl žiūri į šapelį savo brolio akyje, o nekreipi dėmesio į rąstą savojoje?+ 42 Kaip gali sakyti broliui: ‘Broli, leisk, išimsiu šapelį tau iš akies’, jei pats nematai savo akyje rąsto? Veidmainy! Pirma ištrauk rąstą sau iš akies, tada aiškiai matysi, kaip išimti šapelį broliui iš akies.

43 Juk nėra gero medžio, kuris vestų netikusius* vaisius, kaip nėra ir netikusio* medžio, kuris vestų gerus vaisius.+ 44 Kiekvienas medis atpažįstamas iš vaisių.+ Figos juk nerenkamos nuo dagių ir vynuogės neskinamos nuo dygiakrūmio. 45 Geras žmogus iš savo širdies gėrio turtų ima gera, o blogas žmogus iš savo blogio turtų ima bloga, – jo lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis.+

46 Kodėl tad vadinate mane Viešpačiu, bet nedarote to, ką sakau?+ 47 Pasakysiu jums, į ką panašus kiekvienas, kuris pas mane ateina, klausosi mano žodžių ir juos vykdo.+ 48 Toksai yra tarsi žmogus, kuris norėdamas statyti namą iškasė gilią duobę ir padėjo pamatą ant uolos. Užėjus potvyniui, srovė užplūdo tą namą, bet pajudinti jo nepajėgė, nes buvo gerai pastatytas.+ 49 O tas, kuris klausosi, bet nevykdo,+ panašus į žmogų, pastačiusį namą ant žemės, be pamato. Kai srovė užplūdo tą namą, jis iškart sugriuvo, ir jo griuvimas buvo smarkus.“