Nehemijo

9 To paties mėnesio dvidešimt ketvirtą dieną izraelitai vėl susirinko ir apsivilkę ašutinėmis, apsibarstę žemėmis pasninkavo.+ 2 Tuomet tie, kurie buvo izraelitai pagal kilmę, atsiskyrė nuo visų svetimtaučių+ ir atsistoję išpažino savo nuodėmes ir tėvų kaltes.+ 3 Stovėdami savo vietose, jie ketvirtį dienos* skaitė Jehovos, savo Dievo, Įstatymo knygą,+ o kitą ketvirtį dienos išpažino nuodėmes Jehovai, savo Dievui, ir jam lenkėsi.

4 Atsistoję ant levitų pakylos,+ Jozuė, Banis, Kadmielis, Šebanija, Būnis, Šerebija,+ Banis ir Kenanis garsiu balsu šaukėsi savo Dievo Jehovos. 5 Ir levitai Jozuė, Kadmielis, Banis, Hašabnėja, Šerebija, Hodija, Šebanija ir Petachija prabilo: „Stokitės ir šlovinkite savo Dievą Jehovą per amžių amžius.+ Tebūna giriamas tavo šlovingas vardas! Niekas neišliaupsins ir neišaukštins jo tiek, kiek jis vertas!

6 Tik tu esi Jehova!+ Tu sukūrei dangų, dangaus aukštybes su visa jų kareivija, sukūrei žemę ir visa, kas joje, jūras ir visa, kas jose. Tu duodi jiems gyvastį, ir dangaus kareivija tau lenkiasi. 7 Tu esi Jehova – Dievas, kuris išsirinko Abromą,+ išvedė jį iš Ūro,+ chaldėjų miesto, ir pavadino Abraomu.+ 8 Matei, kad jo širdis tau ištikima,+ tad sudarei su juo sandorą – pažadėjai jam ir jo palikuoniams atiduoti kanaaniečių, hetitų, amoritų, perizų, jebusiečių ir girgašų kraštą,+ ir savo pažadų laikeisi, nes esi teisus.

9 Tu matei, kaip mūsų protėviai vargo Egipte,+ ir girdėjai jų šauksmą prie Raudonosios jūros. 10 Tada darei ženklų ir stebuklų – baudei faraoną, visus jo tarnus ir visus krašto gyventojus,+ nes žinojai, kaip įžūliai jie elgėsi+ su mūsų protėviais. Šitaip tu išgarsinai savo vardą ir jis žinomas iki pat šios dienos.+ 11 Tu perskyrei jūrą ir jie perėjo jūros dugnu tarsi sausuma,+ o jų persekiotojus nusviedei į gelmes kaip akmenį į šėlstančius vandenis.+ 12 Dieną vedei juos debesies stulpu, naktį – ugnies stulpu, nušviesdamas jiems kelią, kuriuo turėjo eiti.+ 13 Tu nužengei ant Sinajaus kalno+ ir kalbėjai jiems iš dangaus+ – paskelbei teisingus sprendimus, davei patikimus įstatymus*, gerus nuostatus ir įsakymus.+ 14 Tu mokei juos laikytis savo šventojo šabo+ ir davei įsakymus, nuostatus ir įstatymus per savo tarną Mozę. 15 Kai alkani buvo, pasotinai juos duona iš dangaus,+ kai buvo ištroškę, pagirdei vandeniu iš uolos;+ tu paliepei jiems eiti užimti krašto, kurį buvai prisiekęs* jiems atiduoti.

16 Bet jie, mūsų protėviai, elgėsi įžūliai+ ir užsispyrę*+ neklausė tavo įsakymų. 17 Jie buvo neklusnūs,+ užmiršo tavo įstabius darbus, kuriuos jų akivaizdoje darei. Jie užsispyrė* ir išsirinko sau vadą, kad parvestų juos į Egiptą, į vergiją.+ O tu esi Dievas atlaidus, atjautus* ir gailestingas, lėtas pykti ir kupinas ištikimosios meilės,+ todėl jų nepalikai.+ 18 Net ir tada, kai nusiliedinę veršį sakė: ‘Tai jūsų Dievas, kuris išvedė jus iš Egipto’,+ kai savo darbais tave labai paniekino, 19 net ir tada dėl savo didžio gailestingumo dykumoje jų nepalikai.+ Debesies stulpas nuo jų nesitraukė dieną – rodė jiems kelią, ir ugnies stulpas jų nepaliko naktį – apšvietė taką, kuriuo jie turėjo eiti.+ 20 Savo gerąja dvasia teikei jiems išmanymo,+ davei jiems manos negailėdamas+ ir vandens, kai buvo ištroškę.+ 21 Keturiasdešimt metų dykumoje juos maitinai,+ nieko jiems netrūko. Jų drabužiai nesusidėvėjo,+ kojos nesutino.

22 Tu atidavei jiems karalystes ir tautas – žemes jiems padalijai,+ ir jie užėmė Sihono kraštą,+ užėmė kraštą Hešbono karaliaus,+ taip pat Bašano karaliaus Ogo.+ 23 Tu padarei jų palikuonius tokius gausingus kaip žvaigždės danguje.+ Tada atvedei juos į kraštą, kurį jų protėviai atėję turėjo užimti, nes taip ir buvai pažadėjęs.+ 24 Tie palikuoniai atėję kraštą užėmė+ ir tu prieš juos parklupdei ten gyvenančius kanaaniečius+ – atidavei į rankas ir jų karalius, ir jų tautas, leidai elgtis su jais kaip patinka. 25 Jie užgrobė įtvirtintus miestus+ ir derlingą* kraštą,+ nuosavybėn paėmė namus, pilnus visokiausių gėrybių, iškastas vandens talpyklas, vynuogynus, alyvmedžių sodus+ ir daugybę vaismedžių. Tada jie valgė, sotinosi, riebėjo ir mėgavosi tavo didžiu gerumu.

26 Deja, jie ėmė neklausyti, prieš tave maištauti+ ir nuo tavo Įstatymo nusisuko*. Jie žudė pranašus, kurie vis ragino pas tave sugrįžti, ir savo darbais tave labai paniekino.+ 27 Todėl tu ne kartą atidavei juos į rankas priešams+ ir tie juos engė.+ Savo varge jie tavęs šaukdavosi ir tu iš dangaus jų šauksmą išgirsdavai. Dėl savo didžio gailestingumo siųsdavai jiems gelbėtojų, kad iš priešų rankos vaduotų.+

28 Bet vos tik atsigavę jie vėl darydavo pikta tavo akyse.+ Ir tu atiduodavai juos priešams į rankas, kad jiems viešpatautų*.+ Tada atsitokėję jie vėl tavęs šaukdavosi.+ Tu iš dangaus juos išgirsdavai ir daug sykių gelbėjai, nes esi didžiai gailestingas.+ 29 Nors vis raginai prie tavo Įstatymo sugrįžti, jie elgėsi įžūliai ir tavo įsakymų nepaisė.+ Jie nusidėjo, nes laužė tavo nuostatus, kurių laikydamasis žmogus yra gyvas,+ jie užsispyrė, atsuko nugarą, užkietino sprandą ir visiškai neklausė. 30 Daugybę metų buvai su jais kantrus+ ir ne kartą savo dvasia per pranašus raginai susiprotėti, bet jie neklausė. Galiausiai atidavei juos aplinkinėms tautoms į rankas.+ 31 Bet dėl savo didžio gailestingumo nesunaikinai+ ir nepalikai, nes esi Dievas atjautus* ir gailestingas.+

32 Dieve, didis, galingas ir pagarbią baimę keliantis Dieve, tu laikaisi savo sandoros ir myli ištikima meile,+ tad dabar nebūk abejingas – pažvelk į visą vargą, kurį kęsti tenka mums, mūsų karaliams, pareigūnams,+ kunigams,+ pranašams+ ir kurį mūsų protėviai ir visa tavo tauta kentė nuo Asirijos karalių laikų+ iki pat šiol. 33 Tu buvai teisus leisdamas mums visa tai patirti, tu elgeisi ištikimai, o mes darėme nedorybes.+ 34 Mūsų karaliai, pareigūnai, kunigai ir protėviai nesilaikė tavo Įstatymo ir nepaisė nei tavo įsakymų, nei perspėjimų*, kuriuos jiems davei. 35 Jie tau netarnavo ir savo piktų darbų neatsisakė net būdami savo karalystėje ir mėgaudamiesi tavo dovanotų gėrybių gausa, būdami plačiame ir derlingame* krašte, jiems atiduotame.+ 36 Štai šiandien mes esame vergai+ – vergai krašte, kurį davei mūsų protėviams, kad tie valgytų jo vaisius ir kitas gėrybes. 37 Kadangi nusidėjome, jo gausus derlius atitenka karaliams, kuriems leidai mus valdyti.+ Ir jie viešpatauja – daro su mumis ir su mūsų kaimenėmis, kas jiems patinka, ir mes labai kenčiame.

38 Taigi, dėl visų šitų dalykų mes nutariame duoti pažadą.+ Mūsų pareigūnai, levitai ir kunigai tą pažadą, išdėstytą raštu, patvirtins antspaudais.“+