Jeremijo
6 Ieškokite prieglobsčio, Benjamino sūnūs, bėkite iš Jeruzalės.
uždekite ugnį Bet Kereme, kad būtų ženklas visiems,
nes nelaimė, baisi neganda artėja nuo šiaurės.+
2 Siono dukra – daili, gležna moteris.+
3 Piemenys su savo bandomis ateis.
4 „Renkitės* kovai prieš ją!
Kilkite žygin! Pulkime vidurdienį!“ –
„Vargas mums! Diena į pabaigą eina,
vakaro šešėliai ilgėja!“ –
5 „Kilkite žygin! Naktį ją užpulkime
ir įtvirtintuosius bokštus sugriaukime!“+
6 Kareivijų Viešpats Jehova sako:
„Kirskite medžius ir supilkite aplink Jeruzalę apgulos pylimą.+
Miestui teks atsiskaityti,
nes vien tik priespauda jame.+
7 Kaip talpykloje visad yra šalto vandens,
taip nedorybė iš miesto niekur nedingsta.
Girdėti tenai apie prievartą ir smurtą,+
ligos ir vargai man nuolat prieš akis.
8 Paklausyk perspėjimo, Jeruzale, antraip pasibjaurėjęs nuo tavęs nusisuksiu.+
Tave paliksiu tuščią, kraštą – negyvenamą.“+
9 Kareivijų Viešpats Jehova sako:
„Izraelio likučiai bus surinkti tarsi vynuogės, užsilikusios ant vynmedžio.
Tarsi vynuogių skynėjas ranka darsyk perbrauk šakeles.“ –
10 „Kam aš kalbėsiu? Ką perspėsiu?
Ar bus kas klausysis?
Jų ausys užvertos,* nieko nebegirdi.+
Jehovos žodį jie paniekino,+
jiems jis nepatinka.
11 Degu Jehovos rūstybe,
sunku susiturėti.“+ –
„Išliek ją ant vaiko gatvėje,+
ant jaunuolių būrio,
neaplenk nė vieno: nei vyro, nei žmonos,
nei žilagalvio, nei senolio.+
12 Svetimiems atiteks jų namai,
laukai ir jų žmonos,+
nes ranką pakelsiu prieš krašto gyventojus, – tai Jehovos žodis.
14 Aplaidžiai žaizdas* tautos manosios jie gydo.
15 Ar gėdysis jie dėl savo bjaurysčių?
Ne, nė trupučio neparaus!
Ką reiškia jausti gėdą, jie nė nežino,+
todėl ir kris su krintančiais,
parklups, kai juos bausiu“, – taip sako Jehova.
16 Štai ką Jehova jiems kalba:
„Atsistokite kryžkelėse ir dairykitės.
Klauskite, kur tie seni vieškeliai,
teiraukitės, kur tas gerasis kelias, ir juo eikite+ –
eikite ir rasite sau ramybę.“
Bet anie sako: „Mes juo neisime.“+ –
17 „Paskyriau jiems sargybinių,+
jie šaukė: ‘Klausykite rago gausmo!’“+
Bet anie atsakė: „Nesiklausysime.“+ –
18 „Tad sukluskite, tautos!
Sužinokite, žmonės,
kas jiems nutiks.
19 Klausykis, žeme!
Siunčiu šiai tautai nelaimę+ –
atlygį už jos klastas,
nes mano žodžių jie neklausė,
mano įstatymą* paniekino.
20 Nejau man rūpi jūsų smilkomieji sakai, iš Šebos atgabenti?
Ar reikia man kvapniųjų nendrių iš tolimo krašto?
Deginamųjų aukų aš nepriimsiu,
jūsų atnašos man nemalonios.“+
21 Tad štai ką sako Jehova:
„Pridėliosiu šiai tautai akmenų.
22 Jehova sako:
„Štai žmonės atkeliauja iš šiaurės krašto,
gausi tauta atžygiuoja nuo atokiausių žemės pakraščių.+
23 Lankais ir ietimis jie apsiginklavę.
Jie žiaurūs ir negailestingi.
Jų balsai – tarsi jūros šniokštimas,
ant žirgų raiti jie joja.+
Jie – kariai, išsirikiavę prieš tave, Siono dukterie.“
24 Išgirdome žinią apie tai,
ir mūsų rankos nusviro.+
25 Į laukus neik,
keliu nevaikščiok,
nes priešas – kalaviju ginkluotas.
Aplink visur vien siaubas.
26 O dukterie, tauta manoji,
ašutinę apsivilk,+ pelenuose voliokis.
27 „Paskyriau tave*, kad lyg sidabrą mano tautą ištirtum,
kad kruopščiai patikrintum,
išsiaiškintum ir įvertintum, kokie yra jų darbai.
Jie – it varis ir geležis,
visi jie sugedę.
29 Dumplės apdegė,
iš ugnies tik švinas išėjo.
30 Atmestuoju sidabru tautą vadins,
nes Jehova ją atmetė.“+