Mato
8 Kai Jėzus nusileido nuo kalno, didelės minios nusekė paskui jį. 2 Ir štai priėjo vienas raupsuotasis, nusilenkė jam ir tarė: „Viešpatie, jei tik norėtum, galėtum padaryti mane švarų.“+ 3 Jėzus ištiesė ranką, palietė jį ir pasakė: „Noriu. Tapk švarus.“+ Vyras bemat tapo švarus, raupsų neliko.+ 4 Jėzus jam prisakė: „Žiūrėk, niekam apie tai nepasakok.+ Nueik pasirodyti kunigui+ ir paaukok dovaną, nurodytą Mozės.+ Tai bus jiems liudijimas.“
5 Kai Jėzus atėjo į Kafarnaumą, prie jo priėjo vienas šimtininkas ir ėmė maldauti:+ 6 „Gerbiamasis, mano tarnas guli namuose paralyžiuotas, jis baisiai kankinasi.“ 7 Jėzus jam tarė: „Aš ateisiu ir jį išgydysiu.“ 8 Šimtininkas atsakė: „Gerbiamasis, nesu vertas priimti tave po savo stogu. Tik tark žodį ir mano tarnas pasveiks. 9 Juk ir aš, nors pats esu pavaldinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Vienam tariu: ‘Eik!’, ir jis eina, kitam liepiu: ‘Ateik!’, ir jis ateina, o savo vergui sakau: ‘Daryk tai!’, ir jis daro.“ 10 Tai išgirdęs, Jėzus nustebo ir tarė tiems, kurie sekė jam iš paskos: „Iš tiesų sakau jums: Izraelyje neradau nė vieno, kuris turėtų tokį stiprų tikėjimą.+ 11 Aš sakau jums, kad daugelis iš rytų ir vakarų susirinks dangaus Karalystėje prie stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu,+ 12 o Karalystės sūnūs bus išmesti laukan į tamsybes. Ten jie verks ir grieš dantimis.“+ 13 Tada šimtininkui Jėzus pasakė: „Eik, ir tebūna tau atlyginta už tavo tikėjimą.“+ Tą pačią valandą tarnas pasveiko.+
14 Jėzus atėjo pas Petrą į namus. Pamatęs jo uošvę+ gulinčią ir karščiuojančią,+ 15 jis palietė jos ranką+ ir karštis atslūgo. Moteris atsikėlė ir ėmėsi jam patarnauti. 16 Atėjus vakarui, žmonės atvedė pas jį daug demonų apsėstųjų. Įsakmiu žodžiu Jėzus išvarė dvasias, taip pat išgydė visus, kamuojamus ligų, 17 ir taip išsipildė, kas pasakyta per pranašą Izaiją: „Jis pasiėmė mūsų negales ir nusinešė mūsų ligas.“+
18 Matydamas aplink save minią, Jėzus paliepė mokiniams irtis į kitą krantą.+ 19 Prie jo priėjo vienas Raštų aiškintojas ir tarė: „Mokytojau, aš seksiu paskui tave, kur tik tu eisi.“+ 20 Bet Jėzus jam pasakė: „Lapės turi urvus, dangaus paukščiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti.“+ 21 Kitas mokinys prašė: „Viešpatie, leisk man pirma eiti savo tėvo palaidoti.“+ 22 Jėzus jam atsakė: „Sek paskui mane, palik mirusiems laidoti mirusius.“+
23 Jėzus įlipo į valtį, jam iš paskos ir mokiniai.+ 24 Staiga ežeras smarkiai įsišėlo. Pakilo tokios bangos, kad valtį ėmė semti. Tuo metu Jėzus miegojo.+ 25 Mokiniai prišoko prie jo ir ėmė žadinti šaukdami: „Viešpatie, gelbėk mus, tuoj žūsime!“ 26 Jėzus jiems tarė: „Ko išsigandote, mažatikiai?“+ Tada atsikėlė ir sudraudė vėjus ir ežerą. Stojo visiška tyla.+ 27 Mokiniai apstulbę kalbėjo: „Kas jis per vienas, kad net vėjai ir ežeras jo klauso?“
28 Kai Jėzus persikėlė į kitą krantą ir išlipo gadariečių krašte, jam priešais iš kapinių išėjo du demonų apsėsti žmonės.+ Jie buvo tokie nuožmūs, kad niekas nedrįsdavo tuo keliu eiti. 29 Juodu ėmė šaukti: „Ko tau reikia,* Dievo Sūnau?+ Ar atėjai kankinti mūsų+ pirma laiko?“+ 30 Kiek atokiau ganėsi didelė kiaulių banda.+ 31 Demonai ėmė Jėzų prašyti: „Jeigu mus išvarysi, tai siųsk į tą kiaulių bandą.“+ 32 Jis pasakė jiems: „Eikite!“ Tie išėjo ir apsėdo kiaules. Tai pasileido visa banda nuo skardžio į ežerą ir prigėrė. 33 O kiauliaganiai nuskubėjo į miestą. Atbėgę jie papasakojo apie visa, kas nutiko, taip pat apie apsėstuosius. 34 Ir štai visas miestas išėjo Jėzaus pasitikti. Jį pamatę, žmonės maldavo, kad jis iš jų krašto pasišalintų.+