Jobo
33 Dabar klausykis, Jobai, mano žodžių,
dėmėkis visa, ką sakau.
2 Štai atveriu aš lūpas
ir mano burna* prabyla,
3 žodžiai mano kyla iš doros širdies,+
lūpos nuoširdžiai byloja, ką žinau.
5 Atsakyk man, jei gali,
būk pasiruošęs savo reikalą išdėstyti.
6 Aš Dievo akyse toks pat kaip tu –
iš molio nulipdytas.+
7 Todėl neišsigąsk, manęs bijoti tau nereikia,
nes mano žodžiai neprislėgs.
10 O Dievas tik ir taikosi mane nubausti,
laiko savo priešu.+
11 Jis įrakina mano kojas šiekštan,
visus mano takus ištyrinėja.’+
12 Esi čia neteisus, todėl sakau tau:
Dievas daug didesnis už mirtingąjį.+
13 Kodėl juo skundiesi?+
Nejau dėl to, kad neatsako nė į vieną tavo žodį?+
14 O iš tikrųjų Dievas kalba sykį, kalba antrą,
nors niekas to nepaiso.
16 Tada ausis jiems atidengia,+
lyg antspaudu užtvirtina pamokymą,
17 kad atitrauktų žmogų nuo blogų darbų,+
kad nuo puikybės sulaikytų.+
19 Atgulusį ilsėtis dar sudraudžia skausmas,
kaulų nesiliaujanti gėla.
20 Visa esybe bjaurisi jis duona,
jo siela net skanėstų atsisako.+
21 Jo kūnas nyksta akyse
ir kyšo kaulai, kurie anksčiau slypėjo.
22 Jo siela artinasi prie duobės,
jo gyvastis – prie tų, kas mirtį sėja.
23 Jei aplankytų jį žinianešys*,
gynėjas, vienas iš tūkstančio,
ir pasakytų, kas yra teisu,
24 tai Dievas pagailėtų jo ir tartų:
‘Neleisk nužengti jam į duobę!+
Radau jam išpirką!+
26 Jis melsis Dievui+ ir susilauks malonės,
regėdamas jo veidą džiūgaus,
ir Dievo akyse mirtingasis bus vėl teisus.
27 Ir pasakos* tasai žmogus kitiems:
‘Aš nusidėjau,+ nuklydau nuo teisumo,
bet man neatmokėjo, ko nusipelniau*.
28 Jis išpirko mano sielą, kad nenužengčiau duobėn,+
ir mano gyvastis dar regės šviesą.’
29 Taip, Dievas visa tai padaro,
padaro žmogui dukart, triskart,
30 kad nuo duobės jo sielą pargrąžintų
ir kad apšviestų jį gyvenimo šviesa.+
31 Dėmėkis, Jobai! Tylomis klausykis, ką sakau, –
aš tau kalbėsiu.
32 Jei turi ką atsakyt, sakyk.
Kalbėki, nes tave pateisint trokštu.
33 O jeigu ne, tik tylomis pasiklausyk.
Aš išminties tave pamokysiu.“