2 Karalių

5 Sirijos kariuomenei vadovavo toks Naamanas, iškilus žmogus. Jehova per jį buvo dovanojęs Sirijai pergalę* ir pats karalius jį labai gerbė. Tačiau Naamanas, tas narsus karžygys, sirgo raupsais. 2 Kartą sirai, įsiveržę į Izraelio kraštą, paėmė nelaisvėn mažą mergaitę ir ji tapo Naamano žmonos tarnaite. 3 „O kad mano šeimininkas nukeliautų į Samariją pas pranašą!+ – kalbėjo ji savo šeimininkei. – Jis pagydytų jį nuo raupsų.“+ 4 Tad jis* nuėjo pas savo viešpatį ir jam papasakojo, ką mergaitė iš Izraelio buvo sakiusi.

5 Sirijos karalius tarė: „Keliauk! Kartu aš pasiųsiu laišką Izraelio karaliui.“ Pasiėmęs 10 talentų* sidabro, 6000 auksinių ir 10 drabužių pakaitų, Naamanas iškeliavo. 6 Izraelio karaliui jis įteikė laišką, kuriame buvo parašyta: „Sykiu su šiuo laišku siunčiu savo tarną Naamaną, kad pagydytum jį nuo raupsų.“ 7 Izraelio karalius, perskaitęs laišką, persiplėšė drabužius ir sušuko: „Nejau aš Dievas, kad mirtis ir gyvenimas būtų mano valioje?+ Jis siunčia pas mane šitą žmogų ir liepia pagydyti nuo raupsų! Patys matote, jis tik ieško dingsties prie manęs prikibti!“

8 Dievo vyras Eliziejus, išgirdęs, kad Izraelio karalius persiplėšė drabužius, tuojau pat siuntė karaliui žinią: „Kodėl persiplėšei drabužius? Teatvyksta jis pas mane ir sužinos, kad yra pranašas Izraelyje.“+ 9 Taigi Naamanas su savo žirgais bei kovos vežimais atvyko ir sustojo prie Eliziejaus namų durų. 10 Eliziejus per pasiuntinį jam perdavė: „Eik, nusimaudyk septynis kartus+ Jordano upėje+ ir tavo kūnas pasveiks, tu tapsi švarus.“ 11 Tai išgirdęs, Naamanas supyko ir apsigręžė eiti, sakydamas: „O aš maniau, jis išeis pas mane ir atsistojęs šauksis savo Dievo Jehovos vardo, pamojuos ranka virš raupsuotos vietos ir aš pagysiu! 12 Argi Damasko+ upės Abana ir Parparas ne geresnės už visus Izraelio vandenis?! Nejaugi negaliu jose nusimaudyti ir tapti švarus?!“ Naamanas supykęs apsigręžė ir nuėjo.

13 Bet jo tarnai prisigretinę ėmė jam kalbėti: „Tėve, jeigu pranašas būtų liepęs tau padaryti ką nors nepaprasta, argi nebūtum daręs? Tai kodėl tau nepaklausius jo dabar, kai sako: ‘Nusimaudyk ir būsi švarus’?“ 14 Ir Naamanas, nukeliavęs prie Jordano, septynis kartus pasinėrė upėje, kaip Dievo vyras buvo liepęs.+ Tada jo oda pasidarė kaip mažo berniuko,+ jis tapo švarus.+

15 Su visa savo palyda sugrįžęs pas Dievo vyrą,+ Naamanas atsistojo priešais jį ir tarė: „Dabar žinau, kad niekur kitur žemėje nėra Dievo, tik Izraelyje.+ Prašyčiau priimti dovaną* iš savo tarno.“ – 16 „Kaip gyvas Jehova, kuriam tarnauju, nieko aš neimsiu!“+ – atsakė Eliziejus. Nors Naamanas primygtinai siūlė, Eliziejus dovanos vis tiek nepriėmė. 17 „Jeigu jau taip, – sakė Naamanas, – prašyčiau leisti savo tarnui iš šio krašto parsigabenti žemių – tiek, kiek du mulai gali panešti, – nes tavo tarnas nebeaukos deginamųjų aukų nei atnašų kitiems dievams, tik Jehovai. 18 Bet teatleidžia Jehova tavo tarnui dėl vieno dalyko: kai mano valdovas, remdamasis į mano ranką, eina į Rimono šventyklą, kad jam tenai nusilenktų, tada ir aš Rimono šventykloje turiu nusilenkti. Teatleidžia Jehova tavo tarnui už tai, kad ir aš Rimono šventykloje nusilenksiu.“ 19 Eliziejus tarė: „Eik ramybėje“, ir Naamanas leidosi į kelią. Kai jis jau buvo gerą galą nukeliavęs, 20 Gehazis,+ Dievo vyro+ Eliziejaus tarnas, tarė sau: „Mano šeimininkas pagailėjo to siro Naamano+ ir nieko nepaėmė iš to, ką jis buvo atgabenęs. Kaip gyvas Jehova, pasivysiu jį ir ką nors iš jo paimsiu.“ 21 Taigi Gehazis leidosi vytis Naamaną. Pamatęs, kad iš paskos kažkas atbėga, Naamanas išlipo iš vežimo. „Ar viskas gerai?“ – teiravosi jis pasitikdamas Gehazį. 22 „Taip, viskas gerai! Tik šeimininkas paprašė manęs perduoti tokią žinią: ‘Ką tik iš Efraimo aukštumų pas mane atėjo du vyrai, pranašų sūnūs. Gal galėtum jiems duoti talentą sidabro ir dvi drabužių pakaitas?’“+ – 23 „Meldžiu, imk du talentus!“ – tarė Naamanas. Įkalbėjęs, kad paimtų,+ sukrovė tuos sidabro talentus į du maišus, įdėjo dvi drabužių pakaitas ir įdavė dviem savo tarnams. Tie visa tai nešė, eidami pirma Gehazio.

24 Kai jie pasiekė Ofelį*, Gehazis paėmė tuos maišus vyrams iš rankų ir pasidėjo namuose, o vyrus paleido, ir šie patraukė atgal. 25 Gehazis tuomet sugrįžo pas savo šeimininką. Eliziejus paklausė: „Gehazi, iš kur parkeliauji?“ Tas atsakė: „Tavo tarnas niekur nebuvo iškeliavęs.“+ – 26 „Argi mano širdis nebuvo tenai, kai tas vyras lipo iš vežimo tavęs pasitikti? – klausė Eliziejus. – Nejaugi dabar metas priimti sidabrą, drabužius, alyvmedžių giraites ir vynuogynus, avis ir galvijus, tarnus ir tarnaites?+ 27 Dabar Naamano raupsai+ amžiams prilips tau ir tavo palikuoniams.“ Ir Gehazis nuėjo šalin baltas it sniegas, visas raupsuotas.+