Jeremijo
9 O kad mano galva būtų vandens šaltinis,
mano akys – ašarų versmė!+
Dieną naktį tada verkčiau
dėl savo žuvusių tautiečių.
2 Jei tik būtų dykumoje keliautojui pastogė!
Palikčiau tada savo tautą ir eičiau kuo toliau nuo jos,
nes visi jie – svetimautojai,+
klastingų žmonių minia.
3 Jų liežuvis – išlenktas lankas.
Ne ištikimybė, o apgaulė krašte viešpatauja.+
„Nedorybes vieną po kitos jie skuba daryti,
manęs visai nepaiso,+ – tai Jehovos žodis. –
4 Sergėkitės artimo,
nė broliu nepasitikėkite.
5 Kiekvienas savo artimą apgaudinėja,
niekas nekalba tiesos.
Savo liežuvį jie meluoti išmokė,+
nuvargo pikta bedarydami.
6 Aplink tave visur – apgaulė.
Apgaulę pamėgę manęs pažinti jie nenori. Tai Jehovos žodis.“
7 Todėl kareivijų Viešpats Jehova sako:
„Lydysiu juos ir mėginsiu,+
ką man bedaryti su tauta, su savąja dukra?
8 Jų liežuvis – mirtina strėlė, jis skleidžia melą.
Žmogaus lūpos linki artimui gero,
bet jo širdis pinkles rezga.
9 Nejau nešauksiu už tai atsiskaityti? Tai Jehovos žodis.
Nejau tokiai tautai nekeršysiu?+
10 Verksiu ir aimanuosiu dėl kalnų,
raudas dėl ganyklų ir tyrlaukių raudosiu,
nes jie išdeginti – žmogus pro ten nebekeliauja,
tenai nebegirdėti gyvulių bliovimo,
ir padangių paukščiai, ir žvėrys išsilakstė, visa prapuolė.+
12 Kas gi toks išmintingas, kad visa tai suprastų?
Kas gi iš Jehovos lūpų apie tai girdėjo, kad kitiems paskelbtų?
Kodėl kraštas pražuvo?
Kodėl jis kaip dykuma išdegęs?
Kodėl niekas per jį nebekeliauja?
13 Todėl, kad jie atmetė mano duotą įstatymą* – taip sako Jehova – ir jo nesilaikė, mano balso neklausė. 14 Jie leidosi vedami savo užsispyrusios širdies,+ tarnavo baalams – darė, kaip tėvai buvo juos išmokę.+ 15 Tad štai ką sako kareivijų Viešpats Jehova, Izraelio Dievas: ‘Valgydinsiu savo tautą metėlėmis, girdysiu nuodingu vandeniu.+ 16 Išblaškysiu juos po tautas, kurių nei jie patys, nei jų tėvai nepažinojo,+ ir siųsiu jiems pavymui kalaviją – visus sunaikinsiu.’“+
17 Kareivijų Viešpats Jehova
įsakė mums susiprotėti,
sukviesti raudotojas,+
siųsti atvesti pačių geriausių,
18 kad jos skubėtų ir dėl mūsų raudotų,
kad mūsų akys ašaromis plūstų,
kad nuo blakstienų lašai riedėtų.+
19 Iš Siono girdėti raudant:+
„Kaip mus nuniokojo!
Kokią gėdą užsitraukėme!
Savo kraštą turėjome palikti, mūsų namus sugriovė.“+
20 Klausykitės, moterys, ką sako Jehova,
žodžiai iš jo lūpų jūsų ausis tepasiekia.
Išmokykite dukras šitą raudą raudoti
ir viena kitą – graudžią giesmę giedoti.+
21 Braunasi mirtis pro mūsų langus,
į mūsų tvirtoves veržiasi.
Ji glemžiasi gatvėse vaikus,
aikštėse – jaunuolius.+
22 „Sakyki: ‘Tai Jehovos žodis.
23 Štai ką sako Jehova:
„Tenesipuikuoja išminčius išminties turėdamas,+
tenesididžiuoja galiūnas jėga apdovanotas,
tenesipučia turtuolis turtų prikaupęs.+
24 Jei kas didžiuojasi,
tesididžiuoja, kad turi išmanymo ir mane pažįsta,+
tesigiria žinąs, kad aš esu Jehova, kad tai aš apreiškiu ištikimąją meilę, teisingumą ir teisybę žemėje.+
Tokiais dalykais aš gėriuosi.+ Tai Jehovos žodis.“
25 „Štai ateina dienos, – tai Jehovos žodis, – kai šauksiu atsiskaityti kiekvieną, kuris, nors ir apipjaustytas, iš tikrųjų yra neapipjaustytas:+ 26 Egiptą,+ Judą,+ Edomą,+ Amoną,+ Moabą+ ir visus dykumų gyventojus, kurie skutasi smilkinius.+ Visos tos tautos neapipjaustytos, neapipjaustyta ir Izraelio širdis.“+