Psalmynas
3 Didžiuokitės šventuoju jo vardu!+
Širdis, kuri Jehovos ieško, tesidžiaugia!+
5 Atminkite, kokie įstabūs jo darbai,
jo stebuklus ir jo paskelbtus nuosprendžius atminkite,+
6 jo tarno Abraomo palikuoniai,+
Jokūbo sūnūs, Dievo išrinktieji!+
8 Jis mena savo sandorą per amžius+
ir savo pažadą – lig tūkstančio kartų̃,+
9 tą sandorą, kurią sudarė su Abraomu,+
tą priesaiką, kuria prisiekė Izaokui,+
10 kurią padarė įstatu Jokūbui
ir sandora, galiojančia per amžius Izraeliui.
13 Nors iš tautos į tautą jie klajojo,
iš karalystės kėlėsi į karalystę,+
14 jų engti niekam jis neleido,+
jų labui drausmino net karalius:+
15 „Nelieskit mano pateptųjų
ir nieko pikta nedarykit mano pranašams!“+
16 Ant krašto jis užleido badą,+
sulaužė duonos lazdą*,
17 tačiau jis siuntė vyrą pirma jų,
jis siuntė Juozapą, parduotą į vergiją.+
18 Supančiotos jam buvo kojos,+
į geležį įtvertas kaklas,
19 kol išsipildė tai, kas buvo pasakyta,+
ir kol Jehovos žodis jį ištaurino.
20 Karalius davė įsaką jį išvaduoti,+
tautų valdovas laisvėn jį išleido
21 ir rūmų viešpačiu paskyrė,
valdytoju visų savųjų turtų,+
22 kad savo nuožiūra didžiūnams vadovautų,
kad vyresniuosius išminties pamokytų.+
23 Galiausiai į Egiptą atkeliavo Izraelis,+
prisiglaudė Jokūbas Chamo žemėj.
24 Ten Dievas tautą savąją labai pagausino,+
net už engėjus galingesnę ją padarė,+
25 o priešų širdį nuteikė, kad jos nekęstų,
klastas prieš jo tarnus kad regztų.+
26 Jis siuntė Mozę, savo tarną,+
ir Aaroną,+ savo išrinktąjį,
27 kad ženklus Egipte darytų,
kad Chamo žemėje darytų stebuklus.+
28 Ant krašto jis užtraukė tamsą, ir sutemo.+
Jo žodžiams jie nepasipriešino.
29 Jų vandenis jis pavertė krauju
ir išgaišino jų žuvis.+
30 Užplūdo kraštą varlės,+
net rūmų menės jų knibždėjo.
33 Jų vynmedžius ir figmedžius išguldė,
medžius, ten augančius, išlaužė.
34 Jis tarė žodį, ir skėriai pasklido,
rijūnų nesuskaitoma daugybė.+
35 Tie krašto augalus visus surijo,
suėdė žemės derlių.
36 Paskui jis jų pirmagimius krašte išžudė,+
jų pirmąjį vyrystės vaisių,
37 ir išvedė savuosius, sidabru ir auksu nešinus.+
Nė vienas, žengiantis jų gretose, neklupinėjo.
38 O egiptiečiai buvo baimės pagauti
ir džiaugėsi, kad jie išėjo.+
42 Mat atminė jis šventą Abraomui, savo tarnui, duotą pažadą.+
43 Kai Dievas savo žmones išvedė, visi jie džiaugėsi,+
jo išrinktieji džiūgavo.
44 Jų nuosavybėn jis atidavė tautų žemes+ –
jiems atiteko tai, ką tautos sunkiai triūsdamos įgijo,+ –
45 kad jo įsakymams paklustų,+
kad jo įstatymų laikytųsi.
Šlovinkite Jahą!*