1 Samuelio

2 Ona meldėsi:

Džiaugiuosi, kad tu mane gelbsti!

Juk ne savo jėgomis žmogus pasiekia pergalę.+

Jehova teis žemės pakraščius.+

11 Tada Elkana grįžo namo į Ramą, o berniukas, prižiūrimas Elio, liko tarnauti Jehovai.+

12 Elio sūnūs buvo niekšai+ ir negerbė Jehovos. 13 Jiems buvo maža to, ką kunigai galėjo teisėtai gauti iš žmonių,+ tad štai ką jie darė: žmogui atnašaujant auką, tuo metu, kai mėsa tebevirdavo, ateidavo kunigo tarnas su trišake rankoje, 14 smeigdavo į mėsą puode, kaistuve, katile ar kitame inde, ir visa, ką jis ištraukdavo, pasiimdavo kunigas. Taip jie elgėsi su visais izraelitais, atkeliaujančiais į Šiloją. 15 Dar prieš sudeginant aukos taukus,+ kunigo tarnas, atėjęs pas aukotoją, reikalaudavo: „Duok kunigui mėsos išsikepti. Jis neims virtos, tik žalią.“ 16 Net jei žmogus sakydavo: „Leisk pirmiau taukus sudeginti,+ paskui imk, ką nori“, anas neatstodavo: „Ne, duok dabar. Neduosi – pats paimsiu!“ 17 Jehovos akyse tų vyrų nuodėmė buvo labai didelė,+ nes jie paniekino Jehovos aukas.

18 Samuelis, nors buvo dar tik vaikas, vilkėjo lininį efodą+ ir tarnavo Jehovai.+ 19 Be to, motina kasmet pasiūdavo jam berankovę palaidinę ir, ateidama su vyru atnašauti metinės aukos,+ ją atnešdavo. 20 Sykį Elis palaimino Elkaną ir jo žmoną: „Teduoda tau Jehova iš šios moters kitą vaiką vietoj to, kurį atidavėte* Jehovai.“+ Paskui jie grįžo namo. 21 Jehova atsiminė Oną ir ji vėl pastojo.+ Ona pagimdė dar tris sūnus ir dvi dukteris. O jaunasis Samuelis augo Jehovos akivaizdoje.+

22 Elis jau buvo labai senas. Girdėdamas, kaip jo sūnūs elgiasi su visais izraelitais+ ir kad jie sugula su moterimis, tarnaujančiomis prie įėjimo į Susitikimo Palapinę,+ 23 jiems priekaištaudavo: „Kodėl darote tokius dalykus? Iš visų žmonių girdžiu apie jūsų blogus darbus. 24 Taip negalima, mano sūnūs. Negeros kalbos apie jus sklinda Jehovos tautoje. 25 Jeigu žmogus nusideda žmogui, kas nors dar gali už jį melstis Jehovai*. Bet jei žmogus nusideda pačiam Jehovai,+ kas begalės už jį melstis?“ Tačiau sūnūs neklausė tėvo, mat Jehova buvo nusprendęs atiduoti juos mirčiai.+ 26 Tuo tarpu jaunasis Samuelis augo ir darėsi vis mielesnis Jehovai ir žmonėms.+

27 Pas Elį atėjo Dievo vyras ir jam kalbėjo: „Taip sako Jehova: ‘Argi ne tavo protėvio namams aš apsireiškiau, kai jie dar buvo faraono namų vergai Egipte?+ 28 Iš visų Izraelio giminių jį išsirinkau,+ kad tarnautų man kunigu, žengtų prie mano aukuro+ aukų atnašauti, smilkalus smilkytų* ir vilkėtų efodą mano akivaizdoje. Tavo protėvio namams atidaviau visas ugnines izraelitų atnašas.+ 29 Kodėl tad paniekinate* aukas ir dovanas, kurias esu įsakęs nešti į mano buveinę?+ Kodėl savo sūnus gerbi labiau nei mane? Jūs tunkate imdami iš mano tautos Izraelio geriausią kiekvienos aukos dalį!’+

30 Taigi toks yra Jehovos, Izraelio Dievo, žodis: ‘Buvau pažadėjęs, kad tavo namai ir tavo protėvio namai man kunigaus amžiais.’+ Tačiau dabar Jehova pareiškia: ‘To nebus! Aš pagerbsiu tuos, kas mane gerbia,+ o tie, kas mane niekina, bus paniekinti. 31 Štai ateina dienos, kai aš nukirsiu tavo galybę* ir tavo protėvių namų galybę*. Nė vienas tavo namuose nesulauks senatvės.+ 32 Nors Izraelis patirs daug gera, tu mano buveinėje matysi varžovą,+ ir jau niekada nebebus tavo namuose žilagalvio. 33 Vyras, kuris tau liks, kurio aš nebūsiu atkirtęs nuo tarnystės prie savojo aukuro, tau tik graužatį kels ir nuo ašarų tau tems akys. Bet didžioji dalis tavo namų kris nuo žmogaus kalavijo.+ 34 Kad taip ir įvyks, liudys šis ženklas: abu tavo sūnūs, Hofnis ir Finehasas, mirs tą pačią dieną.+ 35 Tada aš paskirsiu kunigą, kuris bus man ištikimas+ ir elgsis pagal mano širdį ir mano sielą. Jo namus aš padarysiu tvirtus ir jis visada tarnaus kunigu mano pateptajam. 36 O kas tik bus išlikęs iš tavo namų, ateis ir puls prieš jį ant kelių dėl pinigėlio ar duonos papločio, sakydamas: „Meldžiu paskirti man kokį nors kunigo darbą, kad turėčiau ką valgyti.“’“+