Nehemijo
2 Tai nutiko dvidešimtų karaliaus Artakserkso+ valdymo metų nisano* mėnesį.+ Kai karaliui buvo patiekiamas vynas, aš, kaip įprasta, atnešiau vyno ir jam padaviau.+ Karalius dar niekad nebuvo matęs manęs nusiminusio, 2 tad paklausė: „Kodėl tu toks nusiminęs? Neatrodo, kad sirgtum. Čia ne kas kita kaip širdgėla.“ Tai išgirdęs labai nusigandau.
3 „Tegyvuoja karalius per amžius! – tariau. – Kaip nebūsiu nusiminęs, jeigu miestas, kur yra mano protėvių kapai, guli griuvėsiuose ir jo vartai ugnies sunaikinti?“+ 4 Karalius paklausė: „Ir koks būtų tavo prašymas?“ Aš tuoj pat pasimeldžiau dangaus Dievui+ 5 ir atsakiau: „Jei karaliui atrodytų tinkama, jei tavo tarnas rado malonę tavo akyse, siųsk mane į Judą, į miestą, kur mano protėvių kapai, kad jį atstatyčiau.“+ 6 Tada karalius, karalienei sėdint šalia, paklausė: „Kiek kelionėje užtruksi ir kada sugrįši?“ Karaliui atrodė tinkama siųsti mane į Judą,+ ir aš pasakiau jam laiką.+
7 Vėl kreipiausi į karalių: „Jei karaliui atrodytų tinkama, tebūna man duoti laiškai su nurodymais Užupio* srities valdytojams,+ kad leistų man iki pat Judo laisvai keliauti per jų žemę. 8 Ir tebūna duotas laiškas su nurodymais karaliaus miškininkui Asafui, kad parūpintų medienos Dievo Namų tvirtovės+ vartams, miesto sienoms+ ir namams, kuriuose turėsiu apsigyventi.“ Karalius davė, ko prašiau,+ nes maloningoji Dievo ranka buvo su manimi.+
9 Taigi atvykau pas Užupio srities valdytojus ir įteikiau jiems karaliaus laiškus. Karaliaus įsakymu mane lydėjo kariuomenės vadai ir raitininkai. 10 Horonietis Sanbalatas+ ir pareigūnas* amonitas+ Tobija,+ išgirdę, kad atsirado žmogus, siekiantis Izraelio tautai gero, liko labai nepatenkinti.
11 Galiausiai atkeliavau į Jeruzalę. Išbuvęs ten tris dienas, 12 naktį atsikėliau ir kartu pasikviečiau dar kelis vyrus. Apie tai, kokią mintį Dievas man davė* dėl Jeruzalės, niekam nebuvau sakęs. Tada paėmiau vieną gyvulį – daugiau gyvulių neėmiau, tik tą, kuriuo ketinau joti, – 13 ir patraukiau pro Slėnio vartus.+ Tąnakt pro Didžiosios Gyvatės šaltinį* jojau iki Pelenų vartų*+ ir apžiūrinėjau Jeruzalės sienas. Jos buvo išgriautos, o vartai ugnies sunaikinti.+ 14 Nukeliavau iki Šaltinio vartų+ ir Karaliaus tvenkinio, bet čia nebeužteko vietos praeiti gyvuliui, kuriuo jojau. 15 Nakčia apžiūrinėdamas sienas, toliau traukiau slėniu*+ aukštyn, o paskui apsisukau ir pro tuos pačius Slėnio vartus grįžau atgal.
16 Valdininkai+ nežinojo, kur buvau ir ką dariau, nes žydams, jų kunigams, didžiūnams, valdininkams ir visiems, kurie turės imtis darbo, dar nieko nebuvau apie tai kalbėjęs. 17 Galiausiai jiems tariau: „Jūs patys matote, kokia apgailėtina mūsų padėtis: Jeruzalė guli griuvėsiuose, jos vartai sudegę liepsnose. Eikim, atstatykim Jeruzalės sienas, kad nebereikėtų kęsti gėdos.“ 18 Aš jiems papasakojau, kaip mane lydėjo maloningoji Dievo ranka+ ir ką man pasakė karalius.+ Tada jie tarė: „Eime, statykime!“ Jie įgavo ryžto* imtis to gero darbo.+
19 Apie tai išgirdę, horonietis Sanbalatas, pareigūnas* amonitas+ Tobija+ ir arabas Gešemas+ pradėjo iš mūsų šaipytis ir tyčiotis.+ Jie sakė: „Ką gi jūs darote? Prieš karalių maištaujate?“+ 20 Aš atsakiau: „Dangaus Dievas mums padės,+ ir mes, jo tarnai, sienas atstatysime. O jūs neturite nieko bendra su Jeruzale, neturite čia jokių teisių, ir praeitis jūsų nesieja su šiuo miestu.“+