Ezechielio

2 Jis man tarė: „Stokis, žmogaus sūnau. Kalbėsiu tau.“+ 2 Jam prabilus, mane užvaldė dvasia. Ji pakėlė mane ant kojų,+ kad klausyčiausi to, kuris man kalba.

3 Jis man sakė: „Žmogaus sūnau, siunčiu tave pas Izraelio žmones+ – pas maištingas tautas*, sukilusias prieš mane.+ Iki pat šiandien jie laužo mano įstatymus, kaip kad laužė jų protėviai.+ 4 Sūnūs, pas kuriuos tave siunčiu, yra įžūlūs, jų širdys užkietėjusios.+ Kalbėsi jiems: ‘Štai ką sako visavaldis Jehova.’ 5 Kad ir kaip atsilieps tie maištingi namai+ – klausys ar nenorės klausyti, – težino, kad tarp jų buvo pranašas.+

6 Žmogaus sūnau, nebijok jų.+ Kad ir ką kalbėtų tie erškėčiai ir dygiakrūmiai,+ kad ir ką sakytų tie skorpionai, tarp kurių tau tenka gyventi, nenusigąsk. Nesibaimink jų žodžių,+ nedrebėk išvydęs jų veidus,+ nes tai maištingi namai. 7 Perduok jiems mano žodžius – nesvarbu, klausys jie ar ne, – nes tai maištingi žmonės.+

8 Ir tu pats, žmogaus sūnau, klausykis, ką sakau. Nemaištauk, kaip tie maištingi namai. Imk į burną ir valgyk, ką duodu.“+

9 Tada išvydau į mane ištiestą ranką,+ laikančią prirašytą ritinį.+ 10 Man matant tas ritinys buvo išvyniotas, ir aš pamačiau, kad jis prirašytas iš abiejų pusių,+ prirašytas raudų, aimanų ir dejonių.+