Išėjimo
8 Tada Jehova Mozei tarė: „Eik pas faraoną ir kalbėk jam: ‘Štai ką sako Jehova: „Išleisk mano tautą, kad galėtų mane pagarbinti,+ 2 o jeigu ne, visą tavo šalį užleisiu varlėmis.+ 3 Nilas knibždėte knibždės varlių. Iš upės jos šokuos į tavo namus, į tavo miegamąjį, į tavo lovą, į tavo tarnų namus, lips ant tavo krašto žmonių, lįs į tavo krosnis ir duonkubilius.+ 4 Varlės apniks tave, visus žmones ir visus tavo tarnus.“’“
5 Paskui Jehova tarė Mozei: „Sakyk Aaronui: ‘Pakelk savo lazdą virš upių, Nilo kanalų ir pelkių, kad Egipto kraštą užplūstų varlės.’“ 6 Taigi Aaronas ištiesė ranką virš Egipto vandenų ir iš jų ėmė lįsti varlės. Jos užplūdo visą Egipto žemę. 7 Bet žyniai savo kerais padarė tą patį. Jie irgi užleido Egipto kraštą varlėmis.+ 8 Faraonas pasišaukė Mozę su Aaronu ir prašė: „Maldaukite Jehovą, kad išvaduotų mane ir mano tautą nuo varlių.+ Aš sutinku jus išleisti, kad galėtumėte Jehovai aukoti.“ 9 Mozė faraonui tarė: „Tegul valdovas teikiasi pasakyti, kada turėčiau maldauti Dievą, kad tu, tavo tarnai, visi žmonės ir namai būtų išvaduoti nuo varlių ir kad jos liktų Nilo upėje.“ 10 Faraonas atsakė: „Rytoj.“ – „Tebus, kaip sakai, – tarė Mozė. – Tada tu žinosi, kad nėra kito tokio kaip mūsų Dievas Jehova.+ 11 Varlės pasitrauks nuo tavęs, tavo namų, tavo tarnų ir kitų žmonių. Jų liks tik Nilo upėje.“+
12 Ir Mozė su Aaronu faraoną paliko. Mozė meldė Jehovą pašalinti varles, kuriomis jis buvo užleidęs faraoną,+ 13 ir Jehova Mozę išklausė. Varlės namuose, kiemuose ir laukuose išgaišo. 14 Žmonės jų privertė krūvų krūvas, ir kraštas ėmė dvokti. 15 Matydamas, kad gali lengviau atsikvėpti, faraonas užkietino savo širdį+ ir jų neklausė, kaip Jehova ir buvo sakęs.
16 Jehova tarė Mozei: „Sakyk Aaronui: ‘Paimk lazdą, suduok į žemės dulkes, ir visame Egipto krašte jos pavirs mašalais.’“ 17 Jie taip ir padarė: Aaronas ištiesęs ranką sudavė lazda į žemės dulkes. Tada žmones ir gyvulius apniko mašalai. Žemės dulkės visame Egipto krašte virto mašalais.+ 18 Žyniai mėgino padaryti tą patį – kerais bandė užleisti mašalų,+ – bet nesugebėjo. Mašalams apipuolus žmones ir gyvulius, 19 žyniai kalbėjo faraonui: „Tai Dievo pirštas!“+ Bet faraono širdis liko kieta, jis jų neklausė, kaip Jehova ir buvo sakęs.
20 Paskui Jehova Mozei liepė: „Atsikelk anksti rytą ir pasitik faraoną. Jis ateis prie vandens. Kalbėk jam: ‘Štai ką sako Jehova: „Išleisk mano tautą, kad galėtų mane pagarbinti. 21 Jeigu neišleisi, tave, tavo tarnus, tavo krašto žmones ir tavo namus užleisiu sparvomis. Sparvos užplūs visus egiptiečių namus, nuklos visą žemę jiems po kojomis. 22 Tačiau Gošeno kraštą, kuriame gyvena mano tauta, tą dieną aš išskirsiu. Ten sparvų nebus,+ ir tu žinosi, kad aš, Jehova, esu čia, šiame krašte.+ 23 Padarysiu skirtumą tarp savo tautos ir tavo tautos. Šį ženklą pamatysi rytoj.“’“
24 Jehova taip ir padarė: faraono namus, jo tarnų namus ir visą Egipto kraštą užplūdo didžiuliai sparvų spiečiai.+ Sparvos nualino kraštą.+ 25 Galiausiai faraonas pasikvietė Mozę su Aaronu ir tarė: „Eikite ir aukokite savo Dievui mūsų krašte.“ 26 Tačiau Mozė atsakė: „Tai neįmanoma, nes egiptiečiai piktinsis matydami, ką aukojame savo Dievui Jehovai.+ O jeigu egiptiečiai pasipiktins matydami, ką jų akyse aukojame, argi neužmėtys mūsų akmenimis? 27 Mes eisime trijų dienų kelią į dykumą ir ten aukosime savo Dievui Jehovai, kaip jis mums paliepė.“+
28 Tada faraonas tarė: „Aš leisiu jums eiti aukoti savo Dievui Jehovai dykumoje, tik neikite taip toli. Ir maldaukite man malonės.“+ 29 Mozė atsakė: „Išėjęs aš maldausiu Jehovą ir jau rytoj sparvos pasitrauks nuo faraono, jo tarnų ir jo krašto žmonių. Bet tegul faraonas mūsų neapgauna* ir tenesukliudo tautai išeiti aukoti Jehovai.“+ 30 Palikęs faraoną, Mozė maldavo Jehovą+ 31 ir Jehova jo prašymą įvykdė – sparvos nuo faraono, jo tarnų ir jo krašto žmonių pasitraukė, neliko nė vienos. 32 Tačiau ir šįkart faraonas užkietino savo širdį ir izraelitų neišleido.