Išėjimo
15 Tada Mozė ir izraelitai giedojo Jehovai giesmę:+
2 Jahas* – mano stiprybė ir mano jėga, nes jis mane išgelbėjo.+
Jis mano Dievas ir aš jį šlovinsiu;+ jis mano tėvo Dievas+ ir aš jį aukštinsiu.+
3 Jehova – galingas kovotojas.+ Jehova – jo vardas.+
4 Faraono vežimus ir visą jo kariauną jis pražudė jūroje,+
Raudonojoje jūroje paskandino geriausius jo karius.+
5 Šniokščiantys vandenys juos užliejo, nugrimzdo jie į gelmes tarsi akmenys.+
6 Tavo dešinė, Jehova, didžiai galinga;+
tavo dešinė, Jehova, sutriuškina priešą.
7 Tavo nepaprasta didybė parbloškia tuos, kurie prieš tave sukyla;+
tu paleidi savo rūstybės liepsnas ir jos suryja juos tarsi ražienas.
8 Savo šnervių pūstelėjimu tu sutelkei vandenis.
Tarytum siena jie iškilo, lyg užtvanka uždarė jūrai kelią,
ir gelmės jūros širdyje sustingo.
9 Priešas kalbėjo: ‘Aš vysiuos ir pavysiu!
Išsidalysiu grobį, ir mano siela bus patenkinta!
Išsitrauksiu kalaviją, ir mano ranka juos sudoros!’+
10 Tu pūstelėjai ir jūra juos užliejo;+
kaip švinas jie nugrimzdo į gelmes didžiąsias.
11 Kas gi iš dievų prilygtų tau, Jehova?+
Kas galėtų taip didingai apreikšti savo šventumą kaip tu?+
Juk tu – baimę keliantis Dievas, vertas gyriaus giesmių; tu darai nuostabius darbus.+
12 Ištiesei savo dešinę, ir žemė juos prarijo.+
14 Tautos išgirs apie tai+ ir virpės,
klaikas* apims Filistijos gyventojus,
15 Edomo vadus pagaus siaubas,
drebėte drebės Moabo galingieji,+
tirps iš baimės visi Kanaano gyventojai.+
16 Visus juos persmelks išgąstis ir šiurpas.+
Bijodami tavo rankos galingos, jie tylės tarsi akmenys,
kol pro šalį eis tavo tauta, Jehova,
17 Tu nuvesi ją prie savojo kalno ir ten įsodinsi.+
Tai vieta, kurią padarei savo buveine, Jehova,
tai šventovė, kurią tavo rankos, Jehova, įkūrė.
18 Jehova karaliaus per amžių amžius.+
19 Kai faraono žirgai, kovos vežimai ir raitininkai leidosi į jūrą,+
Jehova ant jų grąžino vandenų galybes;+
izraelitai perėjo jūrą sausa žeme.“+
20 Tada pranašė Mirjama, Aarono sesuo, paėmė būgnelį. Visos moterys ėjo jai iš paskos šokdamos su būgneliais rankose. 21 Atliepdama vyrams, Mirjama giedojo:
22 Paskui Mozė vedė Izraelį tolyn nuo Raudonosios jūros ir tauta atkeliavo į Šūro dykumą. Jie žygiavo dykuma tris dienas, tačiau niekur nerado vandens. 23 Atkeliavę į Marą*,+ aptiko vandens, tačiau jo gerti negalėjo, nes buvo kartus. Todėl ta vieta ir pavadinta Mara. 24 Žmonės pradėjo prieš Mozę murmėti:+ „Ką gi mes gersime?“ 25 Mozė šaukėsi Jehovos.+ Tada Jehova parodė jam vieną medį. Mozė įmetė tą medį į vandenį ir vanduo pasidarė geriamas*.
Štai taip Dievas parodė, ko iš jų reikalauja, ir tai tapo pavyzdžiu, pagal ką jis juos teis; ten jis juos išmėgino.+ 26 Jis sakė: „Jeigu klausysite Jehovos, savo Dievo, balso, jeigu darysite, kas teisinga mano akyse, laikysitės visų mano įsakymų ir potvarkių,+ neužtrauksiu jums nė vienos iš ligų, kurias užtraukiau egiptiečiams.+ Aš esu Jehova, aš jus gydysiu.“+
27 Tada jie atkeliavo į Elimus, kur trykšta dvylika vandens šaltinių ir auga septyniasdešimt palmių. Ten, prie vandens, jie įsirengė stovyklą.