Jobo
2 Kokia tuomet dalis man tektų nuo aukštybių Dievo?
Koks paveldas man būtų iš aukštai nuo Visagalio?
3 Ar neištiks nedorėlio nelaimė
ir to, kas daro bloga, – pražūtis?+
4 Nejaugi mano kelio jis nemato?+
Nejaugi neskaičiuoja mano žingsnių?
5 Ar aš kada rinkausi melo taką*?
Ar mano kojos skubinosi į apgaulę?+
7 Iš kelio jei išklydo mano žingsniai+
ir jei širdis nuėjo ten, kur akys,+
jei mano rankos suteptos,
8 tada tevalgo kitas, ką pasėjau,+
tegul išrauna, ką pasodinau*.
9 Jei mano širdį moteris sugundė,+
jei tykojau+ prie artimojo durų,
10 tai grūdus temala mano žmona kitam
ir svetimi su ja tesugula,+
11 nes tai juk būtų buvus begėdystė
ir paklydimas, už kurį teisėjai bausmę skiria,+
12 tai būtų buvusi ugnis, naikinanti ir ryjanti,+
lig pat šaknų sudeginanti* visa, ką užgyvenau.
13 Jei aš nepaisiau savo tarno ar tarnaitės teisių,
jiems turint skundą prieš mane,
14 tai ką darysiu, kai prieš mane pakils pats Dievas?
Ir ką jam pasakysiu, kai pašauks atsiskaityti?+
15 Argi tas, kuris sukūrė mane įsčiose, nesukūrė ir jų?+
Argi ne jis supavidalino mus dar negimusius?+
16 Jei atsakiau varguoliui, ko jis troško,+
ir jei nuliūdinau našlės akis,+
17 jei valgiau savo kąsnį vienas
ir nedaviau našlaičiui+
18 (našlaičiui, augančiam su manimi, buvau kaip tėvas nuo jaunystės,
nuo pat vaikystės* rūpinaus našle),
19 jei žmogų, be drabužio žūvantį,
varguolį, apdaro neturintį, mačiau+
20 ir jei manęs jisai* nelaimino,+
nes vilnos savo kaimenių jam pašykštėjau,
21 ir jei našlaičiui aš kumščiu grūmojau,+
kai jam pagalbos miesto vartuose reikėjo,*+
22 tuomet ranka man teišnyra iš peties,
telūžta per alkūnę.
23 Juk aš bijojau, kad Dievas man nelaimės neatsiųstų.
Žinojau – prieš jo didybę neatsilaikyčiau.
24 Jei aš į auksą būčiau dėjęs viltis
ir jei grynuoliui būčiau sakęs: ‘Tu – manoji apsauga’,+
25 jei būčiau džiaugęsis, kad mano turtai gausūs,+
kad daug esu prikaupęs,+
26 ir jei matydamas, kaip spindi saulė,
kaip mėnuo žengia savo šlovėje,+
27 širdy slapta aš būčiau susigundęs
pasiųsti jiedviem bučinį ranka,*+
28 tai būtų buvęs paklydimas, už kurį teisėjai bausmę skiria,
nes aš aukštybių Dievo būčiau išsigynęs.
29 Nejaugi priešo žūtimi džiaugiausi?+
Nejaugi džiūgavau, kad jį ištiko bloga?
32 Lauke nakvot neteko svetimšaliui,+
ir mano durys buvo atviros keleiviui.
34 Ar man reikėjo gėdytis minios,
bijot gentainių paniekos?
Tada tylėjęs būčiau, nedrįsęs net išeiti pro duris.
35 O kad mane kas nors išgirstų!+
Tada prie to, ką pasakiau, pasirašyčiau.
Ir tepaaiškina man Visagalis!+
Teišdėsto mano kaltintojas priekaištus raštu!
36 Nešiočiausi tą raštą ant peties,
juo tarsi vainiku pasidabinčiau galvą.
37 Atsiskaityčiau už kiekvieną žingsnį
ir drąsiai prie jo žengčiau kaip didžiūnas.
38 Jeigu dirva dėl manęs skundėsi
ir jos vagos drauge verkė,
39 jeigu jų derlių valgiau, bet už jį nesumokėjau,+
jeigu šeimininkus jų dūsaut priverčiau,+
40 tai teželia dygiažolės man vietoje kviečių,
dvokiančios žolės – vietoj miežių.“
Čia Jobo žodžiai baigiasi.