3. Jėzus — dieviška esybė
Jono 1:1: „[...] ir Žodis buvo dievas (dieviška esybė).“
Gr. καὶ θεὸς ἦν ὁ λόγος (kai theos ēn ho logos)
1808 |
|
The New Testament, in An Improved Version, Upon the Basis of Archbishop Newcome’s New Translation: With a Corrected Text. Londonas |
1829 |
|
John S. Thompson, The Monotessaron; or, The Gospel History, According to the Four Evangelists, t. 1. Baltimorė |
1864 |
|
The Emphatic Diaglott (tarpueilinis vertimas), parengė Benjamin Wilson. Niujorkas ir Londonas |
1879 |
|
La Sainte Bible (vertė L. Segond ir H. Oltramare). Ženeva ir Paryžius |
1928 |
|
La Bible du Centenaire. Paryžiaus Biblijos draugija |
1935 |
|
The Bible—An American Translation (vertė J. M. P. Smith ir E. J. Goodspeed). Čikaga |
1950 |
|
New World Translation of the Christian Greek Scriptures. Bruklinas, Niujorkas, JAV |
1975 |
|
Das Evangelium nach Johannes (vertė Siegfried Schulz). Getingenas, Vokietija |
1978 |
|
Das Evangelium nach Johannes (vertė Johannes Schneider). Berlynas |
1979 |
|
Das Evangelium nach Johannes (vertė Jürgen Becker). Viurcburgas, Vokietija |
Šiuose vertimuose į anglų, prancūzų ir vokiečių kalbas vartojami žodžiai „dievas“ (mažąja raide), „dieviška esybė“, „dievinis“ arba „dieviškos rūšies“. Taip yra todėl, kad graikiškas žodis θεός (theos) yra daiktavardis, einantis vardine tarinio dalimi prieš jungtį (žodį „buvo“), ir neturi žymimojo artikelio. Toje pačioje eilutėje Dievas, pas kurį Žodis (Logos) pradžioje buvo, graikiškai vadinamas ὁ θεός, tai yra theos su žymimuoju artikeliu ho. Taigi yra skirtumas. Daiktavardis su žymimuoju artikeliu (veiksnys) nurodo konkrečią tapatybę, asmenį, o daiktavardis be artikelio (tarinio vardinė dalis) nusako veiksnio ypatybę, rūšį. Taigi Jono pasakymas, kad Žodis, arba Logos, yra „dievas“ (arba „dieviška esybė“, „dievas pagal rūšį“), nereiškia, kad jis — tas pats Dievas, pas kurį ir buvo. Čia veikiau pabrėžiama tam tikra Žodžio (Logos) ypatybė, o ne tapatumas su Aukščiausiuoju.
Graikiškame tekste ne kartą vartojama panaši gramatinė konstrukcija su tarinio vardine dalimi (be artikelio) prieš jungtį. Pavyzdžiui, taip yra Morkaus 6:49; 11:32; Jono 4:19; 6:70; 8:44; 8:48; 9:17; 10:1, 13, 33; 12:6; 18:37. Lietuvių kalboje paprastai aiškumo dėlei tarinio vardinė dalis nukeliama po jungties, o jeigu tokioje graikiško sakinio konstrukcijoje yra veiksnys, jis lietuvių kalboje dažniausiai atkeliamas prieš jungtį, taigi pirmiausia paminimas asmuo, o tik paskui pasakoma, kas jis toks — apibūdinama tam tikra ypatybė. Pavyzdžiui, Jono 4:19 pabaigoje graikų kalba yra žodžiai: „Pranašas esi tu“, o verčiami jie: „Tu esi pranašas.“ Kalbose, kuriose daiktavardžiai turi žymimąjį ir nežymimąjį artikelius, prieš tarinio vardinę dalį prirašomas nežymimasis artikelis (taip pabrėžiant, kad po jo einantis žodis reiškia ne vienintelį savo rūšies dalyką, o vieną iš kelių ar daugelio). Minėtu pavyzdžiu verčiant Jono 1:1, veiksnys „Žodis“ (Logos) ir tarinio vardinė dalis „dievas“ taip pat sukeisti vietomis. Be to, pastarasis žodis rašomas mažąja raide — taip daromas skirtumas tarp θεός su žymimuoju artikeliu (Dievas) ir to paties žodžio be artikelio (dievas). Toks vertimas dera su visu Šventojo Rašto kontekstu.
Leidinyje Journal of Biblical Literature (t. 92. Filadelfija, 1973, p. 85), straipsnyje „Qualitative Anarthrous Predicate Nouns: Mark 15:39 and John 1:1“, Philip B. Harner dėstė, kad tokios konstrukcijos kaip Jono 1:1, tai yra „su tarinio vardine dalimi be artikelio, einančia prieš jungtį, turi visų pirma savybinę reikšmę. Taip pasakoma, kad logos yra theos prigimties. Nėra pagrindo tarinio vardine dalimi einančiam daiktavardžiui theos priskirti identifikuojamosios reikšmės“. Savo straipsnio 87 puslapyje Harner daro išvadą: „Manau, kad Jono 1:1 tarinio vardinės dalies savybinė reikšmė tokia ryški, jog šio daiktavardžio negalima laikyti identifikuojamuoju.“