2. Parašyta atvirai ir sąžiningai

BIBLIJOS rašytojai buvo sąžiningi ir viską pasakojo nuoširdžiai. Jų atvirumas rodo, kad visa, kas užrašyta šioje knygoje, skamba patikimai.

Biblijos rašytojai atvirai pripažino savo pačių klaidas bei trūkumus. Mozė parašė apie vieną savo klaidą, už kurią jam teko brangiai sumokėti (Skaičių 20:7-13). Asafas nenuslėpė, kad vienu metu buvo pradėjęs pavydėti nedorėliams jų gerovės (Psalmyno 73:1-14). Jona papasakojo, kaip nepakluso Dievui ir koks netinkamas iš pradžių buvo jo požiūris į Dievo parodytą gailestingumą atgailaujantiems nusidėjėliams (Jonos 1:1-3; 3:10; 4:1-3). Matas irgi nenutylėjo, kad tą naktį, kai Jėzų suėmė, jį palikęs pabėgo (Mato 26:56).

Hebrajiškųjų Biblijos knygų rašytojai nedangstė, kad jų tautiečiai ne kartą murmėjo ir maištavo prieš Dievą (2 Metraščių 36:15, 16). Nieko nenuslėpė net kalbėdami apie savo tautos vadovus (Ezechielio 34:1-10). Apaštalai savo laiškuose taip pat atvirai papasakojo apie rimtas problemas, pirmajame amžiuje iškilusias tarp atskirų krikščionių, netgi atsakingų brolių, bei kai kuriose krikščionių bendruomenėse (1 Korintiečiams 1:10-13; 2 Timotiejui 2:16-18; 4:10).

Biblijos rašytojai nebandė nutylėti to, kas ne vienam būtų pasirodžiusi nemaloni tiesa. Pirmojo amžiaus krikščionys nuoširdžiai pripažino, kad visuomenė jų ne tik nemėgo, bet ir niekino, laikydama kvailais ir žemakilmiais (1 Korintiečiams 1:26-29). Biblijoje sakoma, kad į Jėzaus apaštalus buvo žiūrima kaip į „paprastus, nemokytus“ žmones (Apaštalų darbų 4:13).

Evangelistai irgi nė kiek nepagražino faktų ir nesistengė pavaizduoti Jėzaus patrauklesnėje šviesoje. Priešingai, jie sąžiningai papasakojo, kad Jėzus gimė neturtingoje šeimoje, kuri duoną pelnėsi savo rankomis, nesimokė jokioje prestižinėje tų laikų mokykloje, o diduma klausytojų atmetė jo skelbiamą žinią (Mato 27:25; Luko 2:4-7; Jono 7:15).

Taigi iš pačios Biblijos gerai matosi, kad ją rašė sąžiningi žmonės. Ar jų sąžiningumas kelia jums pasitikėjimą?