Griežti Jėzaus žodžiai religiniams vadovams

Nisano 11-oji. Jėzus moko šventykloje. Religiniai vadovai suktais klausimais ką tik mėgino sugauti jį kalboje, kad galėtų įduoti romėnams, tačiau nesėkmingai (Luko 20:20). Dabar klausimus ima uždavinėti Jėzus. „Ką jūs manote apie Kristų? Kieno jis sūnus?“ – klausia jis savo priešininkų (Mato 22:42). Visiems žinoma, kad Kristus turi kilti iš Dovydo palikuonių (Mato 9:27; 12:23; Jono 7:42). Tad religiniai vadovai atsako, kad Kristus yra Dovydo sūnus.

Jėzus tęsia: „Kodėl tada Dovydas dvasios įkvėptas vadina jį Viešpačiu sakydamas: ‘Jehova mano Viešpačiui tarė: „Sėskis mano dešinėje ir palūkėk, kol padėsiu tavo priešus tau po kojų“’? Jeigu Dovydas vadina jį Viešpačiu, kaip Kristus gali būti jo sūnus?“ (Mato 22:43–45).

Fariziejai Kristų įsivaizduoja savaip. Jų įsitikinimu, Mesijas yra tiesiog žmogus iš Dovydo linijos, išvaduosiantis žydus iš romėnų jungo. Tačiau Jėzus, remdamasis žodžiais iš Psalmyno 110:1, 2, duoda aiškiai suprasti, kad Kristus nėra tik žmogus, tik koks iškilus valdovas. Dovydas juk Kristų vadina savo Viešpačiu, sako, kad jis sėdės Dievo dešinėje, turės didelę valdžią. Jėzaus argumentai priverčia priešininkus nutilti.

Visą šį pokalbį girdi mokiniai ir susirinkusi minia. Tad dabar Jėzus kreipiasi į juos. Religiniai vadovai, kaip aiškina Jėzus, yra atsisėdę į Mozės vietą – jie yra tie, kurie moko žmones Dievo Įstatymo. Taigi Jėzus pataria: „Visa, ką jie jums sako, darykite ir vykdykite, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie sako, bet nedaro“ (Mato 23:2, 3).

Norėdamas pabrėžti fariziejų veidmainiškumą, Jėzus pateikia porą pavyzdžių. „Jie pasiplatina filakterijus ir pasiilgina drabužių kutus“, – sako jis. Kai kurie Izraelio vyrai ant kaktos ir ant rankos kaip amuletą ryšėdavo filakterijus – mažas dėžutes su Įstatymo ištraukomis. Siekdami sudaryti įspūdį, kad Įstatymo laikosi labai uoliai, fariziejai tas dėžutes pasididina. Pagal Mozės Įstatymą izraelitai prie drabužio apačios turėdavo prisisiūti kutus, o fariziejai dar juos gerokai pasiilgina (Skaičių 15:38–40). Ir visa tai „jie daro tam, kad būtų žmonių matomi“ (Mato 23:5).

Jėzus žino, kad garbėtroškų fariziejų dvasia labai užkrečiama, tad savo mokinius perspėja: „Jūs nesivadinkite rabi̇̀, nes turite vieną Mokytoją; visi esate broliai. Ir nė vieno iš savųjų žemėje nevadinkite tėvu, nes turite vieną Tėvą – dangiškąjį. Nė vadais nesivadinkite, nes turite vieną Vadą – Kristų. Didžiausias iš jūsų turi būti jūsų tarnas. Kas aukštinasi, bus pažemintas, o kas nusižemina, bus išaukštintas“ (Mato 23:8–12).

Tolesni Jėzaus žodžiai skirti religiniams vadovams: „Vargas jums, veidmainiai Raštų aiškintojai ir fariziejai, nes jūs užrakinate žmonėms dangaus Karalystę, ir ne tik patys į ją neinate, bet ir einantiems neleidžiate įeiti“ (Mato 23:13).

Smerktinas yra ir fariziejų požiūris į dvasines vertybes. Štai jie sako: „Kas prisiekia šventykla, tas nėra susaistytas, tačiau kas prisiekia šventyklos auksu, tas įsipareigoja.“ Bet argi šventyklos auksas gali būti vertingesnis už pačią vietą, kurioje žmonės garbina Jehovą? Ne be reikalo Jėzus pavadina juos „aklais vedliais“. Raštų aiškintojai ir fariziejai, kaip žinia, skrupulingai atiduoda dešimtinę nuo įvairiausių žolelių, bet „tai, kas Įstatyme svarbiau, – teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę“, – pamiršta (Mato 23:16, 23; Luko 11:42).

Toliau Jėzus fariziejams sako: „Jūs iškošiate uodą, o praryjate kupranugarį!“ (Mato 23:24). Fariziejai rūpestingai košia vyną, kad į burną nepapultų pagal Įstatymą nešvarių vabzdžių. Tačiau pamindami daug svarbesnius Įstatymo reikalavimus, Jėzaus žodžiais tariant, jie praryja kupranugarį – irgi nešvarų gyvūną, tik už uodą kur kas didesnį (Kunigų 11:4, 21–24).